Nesulaukiančių organų persodinimo ligonių sąrašai vis ilgėja. Kodėl?
Dėl to, kad mūsų šalyje kol kas yra vos 5000 Donoro kortelių savininkų, Lietuvą kai kas jau vadina beširdžių kraštu.
Kodėl lietuviai taip retai pareiškia valią tapti donorais?
Vieni bijo. Kiti tiesiog yra visiškai abejingi.
Tuo tarpu ligoniai, kuriems reikia organų, kenčia sirgdami arba net miršta, nesulaukę pagalbos.
O juk vienas donoras kartais leidžia išgelbėti bent septynių žmonių gyvybę. Šiuolaikinės medicinos galimybės leidžia sėkmingai persodinti per dvidešimt organų ir audinių.
Šeimoms stinga stiprybės
Taip susiklostė, kad nė vienas iš 5000 Donoro kortelės savininkų dar netapo donoru.
Vadinasi, gauti organų trans-plantacijai buvo galima tik iš tų mirštančių žmonių, kurie būdami gyvi nepareiškė savo valios dėl donorystės. Todėl sprendimą, bus ar nebus mirusiojo organai bei audiniai paaukoti sergantiesiems, dažnai tenka priimti mirštančiojo artimiesiems.
Tačiau neretai giminės ir šeimos nariai nesiryžta pasirašyti, jog neprieštarauja, kad organai būtų paimti persodinimui. Medikai pastebėjo, kad pagrindinės atsisakymo dovanoti savo artimojo organus transplantacijai priežastys yra šios:
1. stresas, sukeltas staigios netekties,
2. aplinkinių reakcijos baimė,
3. kokie nors religiniai įsitikinimai,
4. abejingumas.
Daug gyvybių – neišgelbėta
„Ligonių, kurie laukia organų, sąrašai ilgėja. Transplantacijos proceso variklis yra ne moderni technologija, kuria mes naudojamės, ne mūsų gydytojai, kurie kasmet stažuojasi užsienyje, ir ne vaistai, o pati visuomenė.
Be donoro nėra ir transplantacijos! Donorystė yra sąmoningos, supratingos, mylinčios savo artimą visuomenės kūrinys”, – kalbėjo Nacionalinio organų transplantacijos biuro (NOTB) direktoriaus pavaduotoja Julija Širokova.
Labiausiai J.Širokovą glumina abejingumas: „Būna, kad žmonės nepasako nei „taip”, nei „ne”. 2005 metais teoriškai netekome 30 širdžių, 30 kepenų ir 60 inkstų, kuriuos galėjome persodinti”.
Po gražaus gesto – šantažas
Būna, kad žmonėms donorystė kartais apsuka galvas. Iš pradžių savo artimojo organus geranoriškai paaukoję asmenys vėliau susizgrimba, kad iš to galėjo lengvai praturtėti. Tuomet mirusiojo artimieji ieško žmogaus, kuriam buvo transplantuoti organai, ir ima jį šantažuoti, reikalaudami atlygio.
Būtent dėl to Organų trans-plantacijos biuro darbuotojai stengiasi uoliai slėpti duomenis apie pacientus, gyvenančius su paaukotais organais.
Net organus gavusiems žmonėms NOTB atstovai draudžia tiesiogiai bendrauti su donorų artimaisiais. Viskas, ką už donorystę dėkingi žmonės gali padaryti – tai perduoti per tarpininkus laišką arba gėlių.
Viena populiaresnių atsidėkojimo formų – užpirkti mišias už organus paaukojusį mirusįjį.
Žmonėms sunku kalbėti viešai
NOTB kolektyvas, nutaręs paminėti savo veiklos dešimtmetį, susidūrė su netikėta kliūtimi. Paaiškėjo, kad beveik neįmanoma rasti žmonių, kurie galėtų viešai iš asmeninės patirties pakalbėti apie lemiamu momentu priimtą sprendimą – sutikimą skirti mirštančio artimojo organus donorystei.
Vienintelis per spaudos konferenciją apie tai pasakojęs žmogus buvo „Ekstra žinių” žurnalistas Saulius Chadasevičius.
Prieš metus jo tėvas patyrė itin sunkų insultą. Išsiliejęs kraujas per keletą dienų pražudė smegenis. Bet 53 metų vyro širdis dar plakė, todėl buvo galimybė paimti transplantacijai kai kuriuos organus.
Pirma reakcija – priešiška
„Kai medikai paklausė apie donorystę, mano reakcija buvo priešiška. Norėjosi atšauti – ką, nebenorite terliotis su sunkiu ligoniu, tai siūlote jį pjaustyti? Bet netrukus priešiškumas dingo. Suvokiau, kad donorystė net slopina netekties skausmą, nes kai matai, kokią brangią dovaną gaus recipientas, net savo artimojo mirties jau nebedrįsti vadinti visiškai beprasme”, – dalijosi išgyvenimais S.Chadasevičius. Žurnalistas prisipažino, kad su mama priėmęs teigiamą sprendimą dėl donorystės, bijojo vyresnių giminaičių pasmerkimo, todėl apie tai buvo nutylėta. Tuo tarpu paimti du inkstai buvo sėkmingai persodinti solidaus amžiaus žmonėms – vyrui ir moteriai. Transplantacijai paruoštų širdies vožtuvų panaudoti nepavyko.
Daugelis baimių – nepagrįstos
Medikai atsako į norinčių, bet bijančių įsigyti Donoro korteles žmonių dažniausiai užduodamus klausimus:
– Ar niekas manęs už kampo nenužudys?
– Duomenys apie Donoro kortelių savininkus griežtai saugomi. Informacija teikiama tik registro objektams, reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriams apie konkretų donorą. Be to, Donoro kortelėje nėra informacijos, ar to žmogaus organai ap-skritai tinka transplantacijai.
– Ar gydytojas, žinodamas, kad turiu Donoro kortelę, vis tiek mane gydys? Gal jis nesistengs išgelbėti man gyvybės?
– Mirtį nustato medikai, nesuinteresuoti organų donoryste. Ar žmogaus organai bus tinkami transplantacijai, kokiam pacientui jie tiks, tik po donoro mirties nustato didelė komisija, remdamasi specialiais tyrimais.
– Ar mano organai bus parduoti juodojoje rinkoje?
– Lietuvoje, net ir labai norint, komercinė organų transplantacija neįmanoma vien dėl įvairių medicininių organo transplantacijos ypatumų. Persodinimui tinka tik funkcionuojantys organai, o išlaikyti juos gyvybingus ilgą laiką reikia ypatingų sąlygų.
– Ar paimant organus persodinimui mano kūnas bus sudarkytas?
– Ne. Išėmus organus, lieka tik pooperacinis randas. Imant ragenas, dedamas implantas, nesiskiriantis nuo tikrosios ragenos.
– Ar turtingi ir žymūs žmonės turi pirmenybę laukiančiųjų persodinimo operacijos eilėje?
– Organai transplantuojami pirmiausia remiantis medicininiais kriterijais: kiek organas tinka pacientui ir kiek pacientas gali ar negali laukti. Lietuvoje dar nėra buvę atvejo, kad gyvybiškai svarbus organas būtų tikęs iškart keliems pacientams. Jei taip atsitiktų, pirmenybė būtų teikiama pacientui iš to paties miesto ar regiono, iš kurio gautas organas, arba jaunesniam pacientui.
– Ar žmonės, kuriems persodinami kito žmogaus organai, perima donorų charakterio savybes?
– Ne. Nei transplantuojant organus, nei perpilant kraują donoro charakterio savybės gavėjui neperduodamos.
– Ar galima paaukoti ne visus, o tik tam tikrus organus?
– Taip, galima. Tai numatyta audinių ir organų registre.
– Ar aš arba mano artimieji gaus pinigų už paaukotus audinius, organus?
– Ne, už donorystę pinigai nemokami. Organai neįkainojami, todėl už jų pirkimo ar pardavimo sandorius gresia baudžiamoji atsakomybė.
– Ar žmogaus, kuriam persodinamas organas, šeima turi sumokėti už organų transplantavimą?
– Ne, mokėti nereikia.
– Ar galima sužinoti, kam ar iš ko buvo persodintas organas?
– Ne. Nei apie donorus, nei apie recipientus informacija neskelbiama.
Ričardas Doveika, Vilniaus arkikatedros klebonas: „Donorystė – tai gyvas paminklas žmogui. Bažnyčios atstovai visada pasisakė už organų aukojimą. Tikėjimui donorystė neprieštarauja, atvirkščiai, tai yra kilni, šviesi idėja. Per savo pamokslus neretai apie tai kalbu. Tačiau donorystės skeptikai visada kartoja nuogąstavimus, kad gali klestėti „juodas” organų verslas. Pasitaiko pranešimų, kad randami išmėsinėti lavonai, kurių organai buvo parduoti transplantacijai. Kas galėtų paneigti, kad taip nevyksta Lietuvoje? Juk jau buvo kilęs skandalas dėl „prekybos lavonais” Greitojoje pagalboje. Kai tokių baimių nebus, žmonės galės „perjungti” savo mąstymą ir drąsiau pritarti donorystei”.
Marijus Mikutavičius, dainininkas, TV laidos vedėjas: „Turiu ne tik Donoro kortelę, bet ir esu taip pat pasirašęs atskirą sutikimą dėl kraujo čiulpų persodinimo. Ryžtis donorystei nėra lengva. Atrodo, duoti kraujo yra paprasta, bet kai žinai, kad kažkoks visai nepažįstamas žmogus nešios savyje tavo dalį, nelengva peržengti psichologinį barjerą. Bet iš esmės džiaugiuosi, kad padarysiu kažkam gerą darbą, jei bus tokia galimybė.
Norint išreklamuoti donorystę reikia pasirūpinti, kad visur kabotų skelbimas, būtų skelbiama informacija, veiktų kabinetai.
Žmonėms užtenka ir savų problemų, todėl retas kuris ras laiko eiti kažkur ieškoti, kaip jam tapti donoru”.
„Ekstra žinios”