Kada raide b prasidedantį rusišką žodeliūkštį iš kasdienio daugelio lietuvių žodyno išstums angliškasis „f…”? Nuo to, kaip naujoji mūsų karta atsakys į šį klausimą, priklausys Lietuvos orientacija, ateitis ir įvaizdis. Žodeliūkščių grumtynės prasidėjo. (Gaila, kad jose nedalyvauja savos „rupūžės” ar kiti gyviai…)
Ši kova lems kur kas daugiau, nei kivirčas dėl teisės kurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje. (Pastarasis kivirčas, beje, jau tapo mūsų įvaizdžio dalimi. Bent jau Vilniuje dirbančių užsienio diplomatų akyse.) Juk ne viešųjų ryšių agentūros („piaro” firmos), o patys turime valingai apsispręsti, kuriai Europos daliai norime priklausyti de facto, ne tik de jure. Tad kol vis svarstome, kuriamas įvaizdis gali likti pudra, plonu sluoksniu pridengsiančia „vaizdzelį”.
Susidursime ir su kita problema.
Rinkos ekonomika šlovina įvaizdį – „įvaizdis valdo”. Deja, tai mitas, ir gana pavojingas. Įvaizdis tėra milžinas molinėmis kojomis, kurios bet kada gali sutrupėti; arba burbulas, galintis bet kada išleisti orą ar pokštelti. Lygiai tiek pat svarbus realus valstybės pajėgumas – ekonominis ir socialinis. Džiugu, kad jis didėja. Čia reikalingos visų sutelktos pastangos, nes būtent valstybės pajėgumas – ekonominis, kultūrinis, sportinis – nulems ir patį jos įvaizdį.
Juk niekas nekūrė Arvydo Sabonio ar Šarūno Marčiulionio „įvaizdžių”. Tačiau jie kartu su kitomis mūsų krepšinio žvaigždėmis yra patys geriausi Lietuvos ambasadoriai užsienyje. Viešųjų ryšių pastangų čia beveik nereikėjo. Lėmė pajėgumas.
Norėtųsi, kad kalbėtume ne tik apie įvaizdį, bet prisimintume ir tokius senus gerus žodžius kaip „autoritetas”, „reputacija”, kurie turi nemažą prasminį krūvį. Daugeliu atvejų valstybės autoritetas yra svarbesnis už valstybės įvaizdį. Valstybės autoritetas reiškia pagarbą, įvaizdis – ne visada. Tapti pavyzdine regiono šalimi pagal savo ekonominį ir socialinį modelį, kuris turėtų traukiamąją jėgą, – štai uždavinys, vertas keleriopai daugiau pastangų, nei įvaizdžių kūrimas iki galo neįsisąmoninus, kokio valstybės ir visuomenės modelio siekiame.
Valstybei, be abejo, reikia įvaizdžio, todėl Vyriausybė, paskelbusi konkursą jam sukurti, yra teisi. Kas kita, ar konkurso dalyviai suvoks iššūkio mastą? Beje, jį puikiai supranta Lietuvos diplomatai. Jie, dirbdami priešakinėse „fronto linijose”, bendraudami su užsienio šalių elitu, rūpindamiesi gausėjančia naująja išeivija, išduodami vizas, skaitydami užsienio spaudą, Lietuvos įvaizdį išbando ir išmatuoja kasdien. Todėl diplomatų žodis ir vertinimas gerokai pagerintų būsimą įvaizdžio kūrimo strategiją.
Algirdas Paleckis, Seimo narys