Vasario 1 d. Vilniuje, Keistuolių teatre, viešės Panevėžio teatras „Menas” su skandalinga premjera –Valerijaus Jevsejevo režisuotu spektakliu „Bėgikas” (S) pagal švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono to paties pavadinimo pjesę.
Rytoj – kaip anksčiau – nebebus!
Kitąmet teatras „Menas” švęs jubiliejinį – 15-ąjį – gimtadienį. Tuomet, žinoma, bus prisiminta viskas: nelengva įkurtuvių istorija, pirmoji premjera, didžiausi džiaugsmai ir nusivylimai, suskaičiuoti išsipildę lūkesčiai, pagarsinti troškimai, kuriems skirta visa prasminga bei kūrybinga, tikėkimės, teatro ateitis.
Koks bus sukaktuvių vainikas, jau bemaž matyti: į jį kasdien po žiedą įpina nedidukas vaikų ir jaunimo teatro kolektyvas. Išties per daugelį metų „Menas” sugebėjo prakalbinti įvairiausio amžiaus žiūrovų širdis: repertuarą skyręs daugiausia mažiausiesiems, bylojęs pasakų personažų lūpomis, ašara vilgęs „Kiemo istorijas”, kažkaip, rodos, be ypatingų pastangų surado takelius, vedančius ir į solidžių tėvų, ir į garbių senolių pripažinimą. Na, o šių metų birželį pakvietė, kad parodytų naujausiąjį savo darbą. Maža to, persergėdamas: dėmesio, tik nuo 16 metų!
Tarp komedijos ir tragedijos
Jaunam, jau nebe vaikiškomis akimis į pasaulį žvelgiančiam žmogui skirtas panevėžiečio režisieriaus Valerijaus Jevsejevo pagal švedų aktoriaus, režisieriaus, dramaturgo Mattias Andersson (g. 1969 m.) pjesę „Bėgikas” tokiu pačiu pavadinimu pastatytas spektaklis. Teatralą išgarsino būtent jaunimui rašyti veikalai, žinomiausi kurių „K+M+R+L”, „Peržiūros ir žvaigždiški elementai…”, ta pati tragikomedija „Bėgikas”, pirmą kartą pastatyta Geteborgo (Švedija) „Unga Klara” teatre 2000-aisiais. Pjesės autorius tąkart pats ir režisavo savąjį kūrinį
„Bėgikas” – tragiška, tačiau kartu ir komiška drama apie paauglių tarpusavio santykius, norą bet kokiomis priemonėmis įsitvirtinti šiuolaikiškame, dažnai atšiauriame ir neapykantos pritvinkusiame pasaulyje, kuriame lyg tyčia viskas atvirkščiai: vietoj saulės – dargana, vietoj taikos – karas, o pasakėčių moralai negalioja – laimi ne nuoširdumas, o brutali jėga…
Visus šešis pjesės herojus režisierius įkurdina įprastoje, iki skausmo pažįstamoje, deja, teigiamų emocijų nežadinančioje erdvėje, dailininko Kęstučio Vaičiulio dėka virstančioje tvankia sporto sale su ankštais persirengimo kambariais ar daugiaaukščių apsuptu gerokai nudrengtu aikštynu, ir pagaliau, pagaliau… žydinčių gėlių lauku.
Muzika – DJKasperio rankose. Nenutildama „kala” ir veiksmui scenoje dar neprasidėjus, ir kulminacijai pasiekus didžiausią įtampą, ir tuomet, kai turėtų palengvėti bei paaiškėti – atomazgos metu.
Aktorių šešetukas (beje, spektaklyje iš viso užimta 11 aktorių, du sąstatai – V.V.) sukursto tokią pragarišką emocijų, jausmų, agresijos ir įniršio ugnį, kurios kibirkštys – nepasakyti žodžiai, kruopščiai slepiamos svajonės, baimė būti kitokiam – skaudžiai nudegina visus. Nežinia kodėl įsitikinusius, kad būti (ar jaustis) nelaimingam – mažų mažiausiai nuodėminga, kad jautrumas – praeitų amžių atgyvena, kad „kietas” tiktai tas, kuris sugeba vožtelti ir kumščiu, ir žodžiu.
Jaunystė šiandien tapo kultu. Tarytum kitas žmogaus gyvenimo tarpsnis nebebūtų nei reikalingas, nei vertingas. Tiesa dažnai yra kitokia, negu rėkte išrėktos frazės, kurių visų, kartu paėmus, švelnus reziumė būtų kaip toje dabar labai populiarioje dainoje: „manęs tai neliečia, man vienodai šviečia”…
Tie šaukiniai – savęs padrąsinimui, pateisinimui ar pasiteisinimui, kad mažiau gėda būtų pažiūrėti į akis tam, kurį įskaudinai, pažeminai ar tiesiog nuspyrei, kad po kojom nesipainiotų.
Antraip kodėl tik vienas kitas vėl norėtų būti, tarkime, septyniolikmečiu. Tuo bjauriuoju ančiuku, kuriam, deja, tikrovėje, kitaip nei pasakoje, dažnai taip ir nepavyksta tapti gulbe – oriu ir išdidžiu paukščiu.
Nesupranti, vadinasi, nekenti
„Aš vis bėgu ir bėgu, pirmyn ir atgal… vis bėgu ir bėgu… kad ir kaip greitai aš bėgčiau, tai vis tas pats takelis…” – štai Bėgiko (akt. Andrius Povilauskas, Ovidijus Kazarinas), apie kurį ir sukasi visas pjesės veiksmas, gyvenimo leitmotyvas. Niekas nesikeičia – ruduo ar žiema, vėjas ar sniegas. Sieloje – ta pati sumaištis, tas pats maratonas: šiandien – kaip vakar, rytoj – kaip šiandien. Ir taip – be pabaigos. Autsaideriai nedrįsta tikėtis nieko naujo (gero – taip pat), ištvėrę vieną pažeminimą žino sulauksią kito. Tai žeidžia, bet nešokiruoja. Žodžiu, šuo ir kariamas pripranta. Vienintelis žmogus, suprantantis vienišą, tokį, kaip ji pati, Bėgiką – rutulio stūmikė Kerola (akt. Aliona Kuriakina, Violeta Džiugienė). Ji taip pat priversta gyventi ne ten, kur norėtų, ne su tais, kurie aplink. Tačiau , neturėdama galimybių rinktis, bent jau geba pasisaugoti to purvo, į kurį nuolat bandoma įstumti. Ji nebijo pripažinti sau, o po to ir garsiai, kad toji nuolat niūniuojama pačios sukurta dainelė ne kas kita, kaip karščiausias jos gyvenime troškimas: „Aš noriu išskristi iš šito pilko namo. Aš noriu pabėgt iš šios gatvės…”
Kerolos Motina, o tuo pačiu ir jos trenerė (akt. Jolanta Puišienė, Sandra Juzėnienė), dukters kūrybą, taigi, ir pastangas išsiveržti iš gniuždančios kasdienybės, įvertina išrėždama triuškinančią kalbą. Pridurdama, kad motinos pareiga, jeigu ji, žinoma, gera motina, sakyti tiesą. „Tiesa” – nesudėtinga: lik ten, kur esi, taigi, prie įgrisusio rutulio. O visa kita – ne tau.
Dženės (akt. Alina Leščinskienė, Vaiva Venskevičiūtė), Tomio (akt. Saugirdas Stakelė, Evaldas Stokė) ir Semio (akt. Giedrius Mažeika) trijulė – Bėgiko ir Kerolos vienmečiai. Tikrąja to žodžio prasme – jėga: cinikas, nuomonės neturintis pamaiva prisiplakėlis, nuo narkotikų apspangęs, realybės nebesuvokiantis priekvaišis, nusprendę vienas kitu paramstyti savąjį „autoritetą”. Kaip kitaip paslėpsi faktą, jog esi silpniausias iš silpniausiųjų žemės sutvėrimų, jei stiprus pasijunti tik įvykdęs egzekuciją – sutrypęs tą, kurio tiesiog nesupranti, ir kaip tik dėl tos pačios priežasties nekenti. Todėl Tailando bokso šalininkė Dženė ir iškošia: „Arba tu visiškas nevykėlis, arba pakeiktas Jėzus! Nes, po velnių, tu niekad neatsikerti!”
Trijulę galima būtų pavadinti nelaimėlių draugija. Nepatyrę tėviškos meilės (tai suvokiama ir šykščių komentarų apie vienas kito gimdytojus), bandydami kompensuoti paprasčiausios žmogiškos šilumos stygių, jie aiškiai persistengia: nepilnavertiškumo kompleksai neišprovokuoja nieko, išskyrus agresiją (Dženė), pigų populiarumą (blondiniški Tomio anekdotai), pasiklydimą haliucinacijų pasaulyje (Semio priklausomybė nuo narkotikų).
Apskritai visi šeši spektaklio herojai – tiesiog šešios vienišos širdys. Ir nors Semis sunkiai suvokia tikrovę, graudžiai (bet teisingai) nuskamba jo atodūsis: „Kodėl jie niekad nesusitinka… Vienišieji… Tie, kurie vieniši…”
Akimirka. Susitikimo akimirka. Akys, išdrįsusios pažvelgti į kitas akis. Nors lūpos vis dar atkakliai kartoja: „Tik šįvakar… Rytoj viskas bus kaip anksčiau…” Tai – Bėgikas ir Kerola, išnykstantys žydinčių gėlių jūroje. Visiems kitiems nelemta to žydėjimo išvysti. Ar iš tiesų – rytoj viskas bus kaip vakar?