Šiandien sukanka penkeri metai, kai Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susijungė į vieną
Socialdemokratų vadovai sutartinai tvirtina, kad idėja sujungti dvi kairiąsias ne vienerius metus kartu dirbusias partijas buvo gera idėja, kuri pasitvirtino su kaupu. Per penkerius metus jungtinė socialdemokratų partija tapo vienu kūnu ir ne tik neišbarstė, bet ir subūrė daug naujų narių. Šiuo metu partijoje yra apie 15 tūkstančių Lietuvos piliečių.
Bendrą sąrašą dėliojo sunkiai
Buvusios LSDP pirmininko pavaduotojas, o dabartinės LSDP frakcijos Seime seniūnas Juozas Olekas tvirtina, kad partijų susijungimas buvo natūralus sprendimas, pradėjęs bręsti dar tuomet, kai 1996-2000 metų Seime LSDP kartu su LDDP dirbo opozicijoje.
„Socialdemokratų frakcija turėjo 12 žmonių. Mūsų kolegų, LDDP, frakcija buvo sumažėjusi nuo daugiau nei septyniasdešimties iki 11 žmonių. Tas bendras darbas opozicijoje mus pakankamai suartino”, – „Kauno dienai” sakė J.Olekas.
Kolegai pritarė ir Seimo vicepirmininkas bei LSDP pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, anuomet vadovavęs LDDP: „Mes čia, Seimo rūmuose, jau seniai buvome susigyvenę ir apgludinę visus kampus. Sausio 27 dienos sprendimas prieš penkerius metus gimė ne sausio 26-ąją, o daug anksčiau. Didelis darbas buvo atliktas jau tuomet, kai ryžomės sujungti mūsų rinkiminius sąrašus per 2000-ųjų metų rinkimus į Seimą”.
Postus pasidalijo per pusę
Nors jungtinis LSDP ir LDDP sąrašas per 2000-ųjų rinkimus gavo daugiausiai rinkėjų balsų, tačiau susikūrus dešiniųjų koalicijai, jiems ir vėl trumpam teko dirbti opozicijoje.
„Mes per tą laiką pakankamai pažinome vieni kitus, nugludinome tam tikrus mūsų veiklos kampus, kad pakankamai sėkmingai ir Seime, ir Vyriausybėje galėtume suniveliuoti visus skirtumus”, – sakė J.Olekas.
Per tą laiką buvo rengiami partijų susijungimui būtini dokumentai.
„Kai kurių dokumentų, kurie buvo reikalingi jungimuisi, buvo daugiau nei dešimt variantų. Štai vieną variantą pažiūrime – dar kažką reikia taisyti, dar darbo grupei kilo kažkokių idėjų, dar pasižiūrime, pataisome, pasitariame ir vėl taisome. Žodžiu, tas darbas buvo ilgas”, – prisimena Č.Juršėnas.
Kitos partijos klausinėjo patarimų
Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas taip pat prisimena, kad būta ginčų dėl jungtinės partijos pavadinimo. Svarstyta bendrą partiją pavadinti Jungtine Lietuvos socialdemokratų partija arba Lietuvos socialdemokratų darbo partija, tačiau galų gale pasirinktas klasikinis pavadinimas. Dėl to, pasak Č.Juršėno, raukėsi kai kurie senesni LDDP nariai, jiems nepakoreguotas kolegų partijos pavadinimo perėmimas pasirodė kaip nuolaidų darymas. Galbūt dėl to kai kurie jungimosi metu ir „nubyrėjo”.
Pasak J.Oleko, didelių nesutarimų dėl abiejų partijų programinių nuostatų suderinimo nekilo. „Galbūt kažkiek problemų kilo įgyvendinant tas programines nuostatas. Socialdemokratai buvo labiau idealistiškai nusiteikę, o kolegos iš LDDP buvo labiau pragmatiški”, – sakė J.Olekas. Č.Juršėnas prieš penkerius metus vykusį partijų susiliejimą vadina pavyzdiniu ir teigia, kad vėliau šia patirtimi pasinaudojo ir kitos partijos: „Net dešinieji, kai, prisimenate, jungėsi kelios partijos, mūsų klausinėjo, kokius dokumentus reikia parengti, ką atlikti”.
Tiek Č.Juršėnas, tiek J.Olekas teigia, kad per penkerius metus partijos viduje neliko net kosmetinės siūlės, skiriančios dviejų buvusių politinių jėgų narius. Prie to nemažai prisidėjo ir tas faktas, kad po susijungimo prie LSDP prisijungė per 5 tūkstančius naujų narių, kurie savęs netapatina nei su senąja LSDP, nei su LDDP.
Arūnas Ivaškevičius