Garsūs kino kūrėjai sendami kažkodėl meta savo „arkliukus” ir griebiasi tašyti ašaringas melodramas su romantiškai absurdišku humoru. Pabosta asams jų išartos padangės, reikia dar neišbandytos lyrikos. Kai kurie Holivudo korifėjai, pvz., gerbiamasis Stivenas Spilbergas, ir iš dramos išgraibo kai ką šviežio, nesurūgusio. Bet didžioji dauguma krenta neapskaičiuotų ambicijų aukomis. Kodėl? Ko gero, viduryje intensyvaus kūrybinio proceso ima mąstyti, kad trūksta tikrumo bei rimtumo. Meistras atsipalaiduoti negali, daugybės prizų svoris neleidžia.
Naujausia norų ir požiūrio nesutapimo auka – režisierius Kertis Hensonas, didžiai pašlovintas už filmus „Lopšį supanti ranka”, „Los Andželo paslaptys” bei „8-oji mylia”. Kokio velnio jam knietėjo filmuoti „Aš – ne blogesnė”?
Savaime suprantama, Hensonas tikrai ne blogesnis už etatinius pusiau dramų, pusiau komedijų kalikus. Daugelyje situacijų jis net gerokai geresnis. Tik peršasi klausimas – kam jam to reikia? Kur kokie nors, bent nykštukiniai motyvai? Na, nesukritikavo jo naujausio filmo žiaurieji kino kritikai labai jau stipriai. Publikos irgi šiek tiek užderėjo, ir pinigėlio nubyrėjo. Tik kas Hensonui iš to? Kad ir su minėtu Spilbergu palyginus – šis vis naują stimulą bei iššūkį randa. Tai mokslinė fantastika, tai politinis trileris ar garsios knygos ekranizacija. Staiga užsidega ir arba perdega kaip su „Pasaulių karu”, arba ir „Dirbtinio intelekto” tipo šedevrą iškepa. Negali pykti. Kas nedirba, tas neklysta.
Ne, nepagalvokit, „Aš – ne blogesnė” šioje recenzijoje nebus supliekta į vienus vartus. Dviejų labai skirtingų seserų trinties ir išsiskyrimo istorija net „Auksiniam gaubliui” nominuota. Svarbiausių aktorių trijulė – Kameron Diaz, Tonė Koletė ir Širlė Maklein – vaidina be priekaištų, aukštas lygis, ką bepridursi. Situacija, kai Koletės herojė fotografuoja meilužių kompanijėlę nusikaltimo metu – du nykščiai į viršų. Kameron Diaz kartais labai tvarkingai šlykštoka. Seneliukė Širlė Maklein siaučia po ekraną kaip pūga. Kokia nesąmonė pagal scenarijų benutiktų, ji visada taisyklingai reaguoja ir sukelia gomurio kutenimą. Bet kažkur ties trisdešimt penktąja minute užklumpa nuobodulys. Be didelių spėlionių aišku, kur ir kaip viskas toliau rutuliosis. Paprasta gyvenimiška drama palaipsniui virsta dailia pelene, kuri būtinai pames logikos batelį, po to pasirodys princas, ir visi ilgai bei laimingai gyvens.
Režisierius atvirai nuobodžiauja. Užknarkia garsiai, o pabudęs iš saldaus miego papuola į pasaką su kitomis taisyklėmis. Ir tada matai nebe normalią – realią – solidžią juostą su brandžiais santykiais, o paaugliškai fantastinę sapalionę, kokių prikurta devynios galybės. Svari Maklein, Diaz ir Koletės trijulė prašosi, kad tokiame siužete jas pakeistų Britnė Spyrs, Hilari Daf ir Ryz Viterspūn (tiesa, šioji ne dienomis, bet valandomis „išsiblondinina” į rimtą aktorę).
Tai tiek „Aš – ne blogesnė” gero kino ir tebūta. Kiek Hensonui buvo įdomu išspausti. Kada įgriso moteriškai seseriški žaidimėliai, režisierius tiesiog viską ten, kur priklauso, sudėliojo. Kad niekas neprikibtų, jeigu ką. Gali jis lengvas melodramas kurti. Tik per lengvas meistrui šitas reikalas. Nėra ką veikti. Sėdi kaip Macijauskas ant atsarginių suolo ir žiūri liūdnai mirdamas iš talento panaudojimo alkio. O apkaltinti nėra ką. Pats įlindo.
Aivaras Dočkus