Panevėžietis 35 metų Gediminas Šnyras yra iš tų vyrų, kurie poliklinikas ir ligonines linkę apeiti lanku – ligų jie nieku gyvu neieškos.
Tačiau jau apie dešimt metų maždaug kas tris mėnesius G.Šnyras skuba į Panevėžio ligoninės kraujo centrą. Jis nemokamai savo kraujo ligoniams yra dovanojęs 18 kartų.
Nemokami kraujo donorai yra registruojami nuo Kraujo donorystės įstatymo įsigaliojimo – 1996 metų. Už G.Šnyrą daugiau, iš viso 28 kartus, be atlygio kraujo yra davęs tik panevėžietis Linas K.
Sulaukė netikėtų dovanų
Gegužę į ligoninę nuvykęs duoti kraujo G.Šnyras namo grįžo su dviračiu. Tai – dovana jam už ilgametę neatlygintiną donorystę.
Vyrui dviratis buvo didelė staigmena. Jis už savo kraują nesitikėjo gauti jokių dovanų – ne dėl jų jo duoda.
Birželio 10 dieną G.Šnyro vėl laukė maloni žinia. Jis su žmona buvo pakviestas į Vilnių dalyvauti Pasaulinės kraujo donorų dienos, kuri minima birželio 14-ąją, iškilmėse.
Ten panevėžietį Nacionalinis kraujo centras antrus metus iš eilės apdovanojo padėkos raštu už tai, kad jo kraujas padėjo išgyventi ir pasveikti sunkiems ligoniams.
Atvyksta vos pakviesti
Pasak Panevėžio ligoninės kraujo centro vadovės Ritos Vaitkienės, reguliariai nemokamai kraujo duodančius donorus galima suskaičiuoti ant pirštų.
„Jie mums yra palikę savo telefonus ir nuolat atvyksta duoti kraujo, kai tik pakviečiam. Šie žmonės iš tiesų labai kilnūs, nes savo kraują dovanoja visiškai nepažįstamiems ligoniams, nesitikėdami už tai išgirsti net „ačiū”, – kalbėjo gydytoja.
Susimąstyti privertė nelaimė
Vairuotoju dirbantis ir KTU Panevėžio institute neakivaizdžiai studijuojantis G.Šnyras pirmą kartą kraujo dovanojo maždaug prieš 15 metų.
Tuomet 20-metis jaunuolis už tai gavo išeiginių. Po to Gediminas dar ne kartą ėjo į ligoninę duoti kraujo, kad gautų papildomą laisvą dieną.
„Dirbau gamyklose, todėl papildomos ne darbo dienos, ypač vasarą, labai praversdavo. Tada nemokama donorystė nebuvo propaguojama, o aš apie tai irgi nesusimąsčiau”, – pasakojo vyras.
Galbūt G.Šnyro namuose šiandien nekabotų padėkos už dovanotą kraują, jei ne prieš keliolika metų jam nutikusi skaudi nelaimė.
Vasarą vaikinas stačia galva nėrė į vandens telkinį ir atsitrenkė į dugną. Vienas jo kaklo slankstelis lūžo, o kitas sutrupėjo.
Nelaimėlį išoperavę neuro-chirurgai jam nieko gero nežadėjo. Po tokių traumų žmonės labai dažnai visam gyvenimui lieka sėdėti invalido vežimėlyje.
G.Šnyras ligoninėje išgulėjo pusę metų, vėliau gydėsi sanatorijoje. Jaunam vyrui pavyko atsistoti ant kojų, bet teko iš naujo mokytis vaikščioti.
Gediminas save laiko laimės kūdikiu. „Man tiesiog pasisekė”, – santūriai prasitarė jis.
Pusantrų metų po traumos G.Šnyras buvo nedarbingas. Į darbą jis grįžo prieš medikų valią. Vaikinas kategoriškai atsisakė invalidumo grupės.
Sustiprėjusiam Gediminui nedavė ramybės mintis, kad jis privalo grįžti į ligoninę ir duoti kraujo. Tik nuo šiol – ne už išeigines ar keliasdešimt litų, o veltui.
„Norėjau kažkaip padėti žmonėms, kurie, kaip aš seniau, sunkiai serga. Supratau, kaip jie jaučiasi”, – pamena vyras.
Donorystė tapo gyvenimo būdu
G.Šnyras nemokamai kraujo davė vieną, kitą, trečią kartą ir pats nepajuto, kaip tapo nuolatiniu nemokamu kraujo donoru ir geru kraujo centro darbuotojų pažįstamu.
Gatvėje susitikę G.Šnyrą, medikai su juo sveikinasi, kai kurie pasišnekučiuoja apie gyvenimą. Būnant užsienyje kartais jo skambančio mobiliojo ryšio telefono ekrane pasirodo Panevėžio kraujo centro telefono numeris.
G.Šnyras žino, kad grįžus namo iškart teks skubėti į ligoninę duoti kraujo.
Kraujo jis duoda kelis kartus per metus. Po paskutinio karto būtinai turi praeiti 2-3 mėnesiai, kad organizmas atsigautų.
Vyras per vieną kartą netenka beveik pusės litro kraujo. Tvirto sudėjimo, sveikai atrodantis Gediminas tą dieną jaučiasi kiek pavargęs, tačiau jau kitą rytą pabunda žvalus ir energingas.
„Davęs kraujo geriu daugiau skysčių, sočiai maitinuosi. Tad organizmas atsigauna labai greitai”, – pasakojo jis.
Medikai reguliariai tiria donoro kraują, kartais visapusiškai tikrina sveikatą.
G.Šnyras juokauja tapęs priklausomas nuo donorystės. Jis sako pastebėjęs, kad ilgiau nedavęs kraujo darosi irzlesnis, kartais šiek tiek paskauda galvą.
„Teisybę žmonės sako, kad kraujo nuleidimas yra į sveikatą”, – juokėsi jis.
Tiesa, Gediminui savo žmonos nepavyko prikalbinti tapti donore. Smulkaus sudėjimo moteris prisipažino bijanti kraujo ir apskritai pačios jo paėmimo procedūros.
Vaikystės draugai – bendraminčiai
Kartą G.Šnyras į kraujo centrą buvo nusivedęs vieną savo draugą, kuris labai norėjo nemokamai duoti kraujo, bet pats niekaip neprisiruošdavo nueiti. Kai vyrui medikai pradėjo imti kraują, šis tik klapt – ir nualpo.
„Ne visi žmonės gali būti donorais, nors ir geros sveikatos būtų”, – įsitikinęs Gediminas.
Panevėžio kraujo centre jis atsitiktinai sutiko savo vaikystės draugą Liną, su kuriuo buvo ilgai nesimatęs. Paaiškėjo, kad Linas nemokamai kraujo yra davęs dar daugiau kartų nei Gediminas. Draugai vėl pradėjo artimiau bendrauti.
Paklaustas, ką mano apie nemokamų donorų skatinimą, G.Šnyras sakė nemanąs, kad tai būtina, nes žmonės veltui kraujo duoda iš altruistinių paskatų ir jokio atlygio nesitiki.
Tačiau vyras neslėpė, jog nemokamiems donorams rodomas dėmesys – padėka ar kvietimas į koncertą – yra labai malonus. Gediminas svarsto, kad jam dovanotas dviratis ar jo draugui Linui – skaitmeninis fotoaparatas nėra atlygis, o savotiška padėka.
G.Šnyras įsitikinęs, kad nemokamai donorystei žmogų labiausiai skatina išgyventa asmeninė drama – savo paties ar artimųjų sunki liga, kai nori nenori susimąstai apie gyvenimo vertybes.
Kita vertus, jis sutinka, jog dalį žmonių galima pritraukti agituojant ir šviečiant nemokamos donorystės klausimais.
Antai dažnas yra įsitikinęs, kad rezus minus grupės kraujas yra blogas ir tokį kraują turintys žmonės negali būti donorais. Iš tiesų taip nėra. Gedimino kraujas yra II grupės rezus minus ir tai jam netrukdo būti kraujo donoru.
Panevėžiečiai kraują parduoda
Pasak medikų, vertingas yra visų kraujo grupių kraujas.
Nacionalinio kraujo centro duomenimis, kasdien Lietuvoje kraujo reikia 100-120 ligonių. Kad būtų patenkintas kraujo poreikis, į centrus duoti kraujo kasdien turi ateiti 300-400 žmonių.
Lietuvoje didesnė dalis kraujo surenkama iš mokamų donorų. Nemokamų yra tik 15 procentų.
Panevėžyje jų dar mažiau – tik 9,2 procento. Panevėžio ligoninės kraujo centro vyriausioji gydytoja R.Vaitkienė sakė, kad nuo šių metų pradžios iki birželio 1 dienos įregistruoti 3684 kraujo davimai, iš jų tik 285 nemokami.
„Pritraukti nemokamų donorų labai sunku. Dažniausiai žmonės nemokamai duoda kraujo tada, kai ligoninėje gydosi jų artimieji, giminaičiai. Po vieno davimo šie donorai dingsta iš mūsų akiračio”, – pasakojo gydytoja.
R.Vaitkienė teigė, kad nemokamų donorų kraujas yra didelė vertybė, nes daugeliu atvejų jis yra sveikų žmonių ir, palyginti su mokamų donorų, kur kas kokybiškesnis.
Inga Smalskienė
www.panrytas.lt