Uždarant Klaipėdos krašto mokyklas sprendžiamos švietimo problemos, tačiau tuo pat metu naikinamas Mažosios Lietuvos paveldas, teigia istorikai.
Šilutės leidinio „Šilo karčema” redaktorės Kristinos Toleikienės manymu, uždaromos kaimo mokyklos pakeis viso Klaipėdos krašto ekonominį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą.
„Klaipėdos krašte nebeliko bažnyčių, suniokotos senosios kapinaitės, o šiandien bandoma sunaikinti ir raudonų plytų Mažosios Lietuvos mokyklas. Vien Šilutės rajone šiais metais ketinama uždaryti septynias kaimo mokyklas, kurių pastatai greičiausiai bus privatizuoti.
Taip jau atsitiko su anksčiau uždarytomis ant Kuršių marių kranto esančiomis mokyklėlėmis – įsigyti tokius namus yra prestižo reikalas. Atokesnių paprasčiausiai užkalami langai, o kas buvo gražaus viduje – išgrobstoma, išnešiojama. Turime duomenų, kad vienoje pernai uždarytoje mokyklėlėje šiuo metu laikomi grūdai”, – mūsų dienraščiui pasakojo K. Toleikienė.
„Tuose pastatuose nėra numatyta įrengti kultūros centrus ar panašiai. Dalis mokyklų, turinčių kultūrinę ir istorinę vertę, jau paverstos tvartais, daržinėmis. Kai kurios nugriautos dėl raudonų plytų – žinau, kad jas žmonės iš sostinės ir Klaipėdos panaudoja įsirenginėdami barus ar galerijas”, – stebėjosi ji.
K. Toleikienės manymu, unikalių pastatų išsaugojimo klausimo sprendimas išeina už savivaldybių kompetencijų ribų, o valstybės politikos dėl Mažosios Lietuvos kultūros paveldo apsaugos paprasčiausiai nėra.
Baiminasi sunykimo
Pirmieji raudonų plytų pastatai dabartinėse Šilutės, Klaipėdos rajonų ir Pagėgių savivaldybėse iškilo 19 amžiaus viduryje. Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorės Silvos Pocytės, bent po vieną tokią mokyklą turėjo kiekvienas didesnis Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto kaimelis.
Istorikė pastebėjo, jog Mažosios Lietuvos mokyklose, kurios jau keletą metų uždarinėjamos, gausu kultūros, istorijos paveldo objektų: koklinių krosnių, ąžuolinių mokyklinių suolų, senovinių prausyklų ir kt.
„19 amžiuje iš raudonų plytų buvo statomi beveik visi administraciniai pastatai – teismai, paštai, mokyklos. Kaip pavydys iš to meto išlikusių pastatų uostamiestyje galėtų būti Liepų gatvėje esantis senasis paštas. Be raudonų plytų pastatų neįsivaizduojamas Klaipėdos kraštovaizdis.
Tačiau mokyklos nepriklauso kultūros paveldo objektams, niekas neregistruoja, nerenka jose esančių antikvarinių daiktų. Manau, didžiausia problema, jog nėra supratimo, kad tie objektai yra svarbūs. Todėl gali atsitikti taip, kad po kelerių metų važiuodami per Klaipėdos kraštą nebepažinsime jo – užtenka raudonų plytų namą užtinkuoti, langus pakeisti plastikiniais, ir jis visiškai neteks buvusio savito architektūrinio braižo”, – kalbėjo S. Pocytė.
Pasak istorikės, dalis užpraeitame amžiuje statytų Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto mokyklų sunyko po Antrojo pasaulinio karo iš vokiško krašto pasitraukus daliai vietinių gyventojų. Kita dalis jų buvo uždaryta sovietmečiu.
S. Pocytė stebėjosi, kad valstybė neturi jokios Klaipėdos krašto kultūros paveldo išsaugojimo programos. „Unikalus šio krašto architektūrinis palikimas ir šiandien paliekamas likimo valiai”, – teigė S. Pocytė.
Neįtrauktos į registrą
Pasiteiravus, ar ministerijai žinoma ši problema, kultūros ministro atstovė spaudai Dalia Grigoravičiūtė pabrėžė, jog pagal galiojančius įstatymus už pastatų būklę ir išsaugojimą atsako jų savininkas ar valdytojas, šiuo konkrečiu atveju – savivaldybės, kurių teritorijoje yra mokyklos.
„Jeigu savininkas ar valdytojas yra suinteresuotas savo pastato išsaugojimu, jis teikia paraišką Kultūros paveldo departamentui ir gali iš jo gauti 50 procentų restauravimui skirtų lėšų”, – teigė ji.
Už paminklosaugą atsakinga Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyresnioji specialistė Reda Švelniūtė teigė, jog norint gauti lėšų iš minėto departamento, pastatai privalo būti įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Tačiau įrodyti departamentui ir vertybių centrui, kad vokiečių statytos mokyklos yra unikalios ir vertingos, Savivaldybei nepavyksta, – akcentavo ji.
Pasak R. Švelniūtės, sutelkus didžiules pajėgas pernai į Kultūros vertybių registrą pavyko įtraukti tik vieną iš maždaug trisdešimties išlikusių vokiečių statybos pastatų – Stubrių mokyklą. Dar vienas – Jonaičių mokyklos – pastatas į registrą buvo įtrauktas dar sovietmečiu.
„Kultūros paveldo centrui pernai siūlėme ir Sverbų bei Šišgirių mokyklas, kurių pastatai labai gerai išlikę, deja, mūsų prašymas nebuvo išgirstas”, – apgailestavo ji.
Pasak R. Švelniūtės, pati Savivaldybė unikalių pastatų išsaugojimui lėšų neturi. Privatizuodama mokyklas taip pat negali reikalauti iš naujųjų pastatų savininkų, kad šie nekeistų jų, kol pastatai neįtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Laima Švedaitė