Keistuolių teatro aktorė Ilona Balsytė prisipažįsta savo automobilyje nurimstanti.
,,Jei turi automobilį ir daug juo važinėji, jis tampa sava saugia ir asmeniška erdve. Kartais užtenka tik pasėdėti jame, kad nurimtumei. Mašinoje jaučiuosi lyg savoje kapsulėje: užsidarau tarsi kevale. Tai visiškai sava erdvė, todėl tokia brandi ir miela. Labai įdomus jausmas būti joje”, – šypsosi pašnekovė.
Patirtis Belgijoje
– Ar galėtumėte pasidalinti savo pirmųjų vairavimo pamokų patirtimi ir įspūdžiais?
– Pirmą kartą sėdau prie zilo vairo būdama penkiolikos. Su ta mašina gavau pirmąsias vairavimo pamokas. Mane mokė vairuoti dėdės vairuotojas Jonas. Jo pamokas išmokau gana greitai. Prisimenu, kaip Jonas sakė, kad vairuoju nemoteriškai, todėl, kai užaugsiu, galėsiu dirbti taksiste. Rimtesnės pamokos buvo su žiguliais maždaug 1989 metais. Tuomet man buvo dvidešimt penkeri. Važinėjau Neringoje. Daugybę kartu važiavau iš Nidos į Juodkrantę pirmyn ir atgal, kol išmokau vairuoti. Dar po keleto metų išsilaikiau teises. Turėjau labai gerą instruktorių. Jis niekada nebuvo pakėlęs balso, turėjo auksinę kantrybę. Tas instruktorius galėjo išmokyti vairuoti bet ką. Pas jį ateidavo tokių, kurie jau turėję kitus instruktorius neišlaikė egzaminų. Aš pas jį papuoliau iš pirmo karto. Man jis labai patiko, todėl ir po kurio laiko susitikę mieste pakalbėdavome. Jis klausdavo, kaip man sekasi, o aš džiaugdavausi, kad jokių avarijų nepadariau. Iki šiol taip. Neturiu nė vieno balo, jokių avarijų, jokių gyvūnėlių nesu suvažinėjusi.
– Ar yra tekę leistis į tolimesnes keliones automobiliu?
– Po mėnesio, kai išlaikiau teises, patekau į Belgiją. Iš ten būtinai reikėjo parsivaryti golfą. Man, tik ką gavusiai vairuotojo teises ir neturinčiai jokios vairavimo patirties užsienyje, teko važiuoti iš Belgijos į Lietuvą. Buvo taip sunku. Nežinau, kaip tada nepražilau. Mano vyras nelabai norėjo vairuoti tamsoje, nes prastai mato. Tai aš visą naktį ir važiavau. O ten taip viskas mirgu margu. Nemokėjome įsijungti trumpųjų šviesų. Tik ilgos arba gabaritai. Sugrįžusi į Lietuvą, nebeturėjau jokios baimės. Visą vairavimo siaubą patyriau Vokietijoje ir Lenkijoje.
Nervina vairuotojus
– Kokiu automobiliu džiaugiatės šiuo metu?
– „Mazda 323”. Pirkau ją parodoje. Pasiūlė labai geromis sąlygomis, tai ir įsigijau. Ji labai gerai „prilimpa” prie kelio. Ir benzino ne tiek jau daug ima, nebent padidini greitį.
– Ar sutiktumėte turėti asmeninį vairuotoją?
– Niekada nenorėčiau. Man nepatinka sėdėti šalia vairuotojo: pradedu nevalingai spaudyti menamus pedalus, nervinu vairuotoją, nes vairuoju sėdėdama šalia. Taksistai, su kuriais tenka važiuoti, juokiasi iš manęs. Beje, taksi paslaugomis naudojuosi labai retai. Į visus vakarėlius stengiuosi važiuoti savo automobiliu, tada man ramu. Žinau, kad namo grįšiu pati. Visi pradeda įkalbinėti išgerti, o aš sakau, kad negaliu, nes prie vairo ir man labai patogu. Gal tik du kartus savo gyvenime esu išgėrusi šampano ir palikusi automobilį aikštelėje, bet tai – išimtys.
Mėlynas autobusiukas
– Daugelis dar prisimena Keistuolių pasaką ir dainelę apie mėlyną autobusiuką. Ar buvo dar kada Jūsų kūryboje minima kokia kita transporto priemonė?
– Mėlynas autobusiukas – vienas pirmųjų mūsų spektaklių. Tada dar nebuvo Keistuolių teatras įkurtas. Mes, vaidindami Aldo Biseto pasaką ,,Autobusiukas”, įdainavome dainą, parašytą grupės ,,Vairas” nario. Paskui tą dainą padainavome ir spektaklyje. Vaikai ją iš karto įsidėmėjo. Tada nusipirkome pirmąjį „Volkswagen” autobusiuką ir nudažėme jį mėlynai. Dabar turime mėlynai nudažytą mersedesą. Juo važiuojame į gastroles. Autobusiukas, kaip ir mūsų teatro pavadinimas, yra ne mūsų pačių idėja, o vaikų išsireikalautas dalykas. Mūsų pasakose yra dar keletas dalykų, susijusių su keliu. „Geltonų plytų kelias” – daina iš „Smaragdų miesto burtininko”. Buvo dainelė ir apie dviratį, bet ji tokio populiarumo nesusilaukė. Patys Keistuoliai viską sujungė į vieną koncertą, todėl prieš gastroles sakome, kad išvažiuojame mėlynu autobusiuku geltonų plytų keliu.
Troleibuse nejauku
– Kada paskutinį kartą važiavote troleibusu?
– Šį rudenį. Bet juo važiuoti man labai nepatinka. Troleibuse ne visi elgiasi taip, kaip norėtumei. Kai buvau jauna, man irgi yra tekę susitikti veidų iš televizijos, bet aš nepuldavau jų kalbinti. Kai šiaip mane žmonės pakalbina, pažindami, kad aš Balsytė, stengiuosi maloniai pabendrauti, bet troleibuse tokie dalykai išmuša iš vėžių. Jeigu gatvėje prie manęs prieina žmogus ir sako, kaip malonu jus pamatyti, tada padėkojusi galiu nueiti, o troleibuse atsisuka visi žmonės, apžiūrinėja nuo galvos iki kojų. Jautiesi kaip muziejaus eksponatas. Jau geriau važiuoti savo automobiliu, tada niekam nekrenti į akis, tačiau, kol neturėjau mašinos, vien troleibusu ir važinėjau. Buvo laikas, kai buvau priversta važinėti taksi. Kurį laiką pavažinėjusi, supratau, kad per metus pravažinėsiu visą automobilį. Tada nusprendžiau pasitaupyti pinigų ir nusipirkti automobilį. Jis reikalingas darbui ir vaikams vežioti. O visuomeninis transportas turi vieną pliusą – nereikia vargintis ir galvoti, kur pastatyti mašiną.
– Kaip keliaudavote studijų metais?
– Į aktorinio meistriškumo akademiją įstojome trys šiauliečiai. Visi trys „tranzuodavome” arba važiuodavome traukiniu. Keliaudami autostopu ir taupydami pinigus, dainuodavome po tris valandas. Nebūdavo tokios mados, kaip dabar, dykai važinėti. Norėdavosi kaip nors atsilyginti, tai ir dainuodavome visą kelią dviem ar trimis balsais. Tada dažniausiai stodavo sunkvežimiai. Kelionė traukiniu kainuodavo tris rublius, o su studento bilietu mokėdavome pusę kainos. Bet vis tiek atrodė labai daug. Stipendija tebūdavo keturiasdešimt rublių. Per savaitę kelis kartus nuvažiuoji, ir trečdalis stipendijos vien bilietui išleidžiama.
Pametė batą
– Daugelyje kelionių neapsieinama be nuotykių. Kokie nuotykiai lydėjo Jus visus šiuos metus?
– Mes Lietuvą esame apvažiavę net nežinau kiek kartų. Tikriausiai būtų koks milijonas kilometrų. Kiekvienais metais nuvažiuojame į visus miestus. Įspūdingiausias nuotykis – kai buvęs mano kursiokas Dariukas pametė batą. Tą vakarą turėjome grįžti iš Klaipėdos gastrolių. Buvo šalta, lijo. Iš Klaipėdos išvažiavę apie vienuoliktą valandą vakaro, antrą nakties tikėjomės būti Vilniuje, bet namus pasiekėme tik rytą. Istorija, kuri mums nutiko, iš vienos pusės gal neįtikėtina ir juokinga, o iš tiesų labai gyvenimiška. Dariukas nusipirko naujus batus Klaipėdoje ir su jais sėdėjo mūsų teatro autobusiuke. Naujieji batai truputį spaudė, todėl Dariukas juos nusiavė. Trumpam buvome stabtelėję, tačiau Dariukas nelipo. Matyt, uždarant duris ir išriedėjo tas jo batas, o gal kas jį ir išspyrė. Nuvažiavus penkiolika kilometrų, Dariukas pasigedo savo bato. Buvo gaila, juk nauji batai. Tai mes ilgai nedvejoję nusprendėme apsisukti. Taip įklimpome žalioje vejoje. Buvo gal po vidurnakčio. Mašinų nedaug. Kas sustoja mūsų ištempti, tam nepavyksta. Aplink tamsu, purvas, lyja, mes sušalę. Vos tik mus ištempė, apsisukome ir suradome tą batą. Viskas baigėsi laimingai, bet į Vilnių grįžome tik rytą. Visa bėda, kad mūsų istorija niekas netikėjo. Buvo labai juokinga ir labai pikta, kad nenori patikėti ir nesupranta. Juk iš tiesų taip ir buvo.
Tyčia nelenktyniauja
– Ilona, kokias transporto priemones esate išbandžiusi?
– Esu važiavusi vežimu, kinkytu arkliais. Filmavimuisi teko išmokti jodinėti, važinėti traktoriumi, vežimu, įvairiausiais automobiliais. Esu išbandžiusi ir naujausius BMW automobilius. Anksčiau su kursiokais išvažiuodavome į keliones dviračiais. Su palapinėmis į Zarasų rajoną mindavome. Nemažai gastrolių yra buvę Danijoje, Norvegijoje. Teko keltis keltu, plaukti laivu. Viena pirmųjų kelionių keltu buvo į Daniją. Kėlėmės labai prabangiu keltu ir plaukėme pusantros paros. Buvo balandis, ir Lietuvoje, ir Danijoje buvo labai šalta, bet kol plaukėme Baltijos jūra, saulė švietė taip skaisčiai, kad mes deginomės ant denio. Išėjo mažytės atostogos.
– Ar pasiduodate azartui kelyje ir leidžiate sau palenktyniauti su šalia važiuojančia mašina?
– Tyčia nelenktyniauju. Prie šviesoforo stoviu ramiai, bet, užsidegus žaliai šviesai, mašina pati iš vietos ,,rauna”, o šalia stovėjęs automobilis pradeda vytis. Esu pastebėjusi, kad vyrai negali likti antri. Jie turi tą bėdą. Aš tokių ambicijų neturiu, bet jie turi. Esu pajutusi, kad jie susinervina, kai juos aplenkiu ir dar su tokia mazda. Jei aplenkčiau su ,,Ferrari”, tai gal jiems nebūtų taip skaudu.
– Kas, Jūsų manymu, svarbiausia prie vairo?
– Dabar keliuose pilna bepročių. Pats gali vairuoti kaip nori, bet nesi apsaugotas nuo kitų. Labai svarbu greita reakcija. Čia, visai kaip ir plaukiant, jei skęstantis nepultų į paniką, tai ir nenuskęstų. Vairuojant svarbiausia neprarasti savitvardos.
Kristina Kanišauskaitė