Ūkininkams skiriama finansinė parama skęsta išaugusių kainų jūroje
Mūsų valdininkai mėgsta skaičiuoti šimtus milijonų litų, kurie ateina iš ES fondų ir skiriami kaimui. Pavyduoliai sako, kad tokios dotacijos iškreipia rinkos santykius. Žemės ūkio ministerija didžiuojasi, kad pernai žemdirbių pajamos išaugo ketvirtadaliu. Tačiau svetimų pinigų skaičiuotojai „pamiršta” pasakyti, kokia nauda, o tiksliau sakant, pelnas metų gale pasilieka ūkininko saujoje. Be to, didžioji dotacijų dalis tenka apleistai kaimo infrastruktūrai sutvarkyti, kuria vis labiau naudojasi ir miestiečiai.
Veltui niekas nieko neduoda
Ne kartą AB „Hansabanko” skyriuose (per jį eina ES parama) matytas vaizdelis. Suvargęs ūkininkas, gniauždamas rankose kepurę, prie banko operacijų langelio nuolankiai klausia: „Panele, gal jau ir į mano sąskaitą pervestos išmokos už žemę?” Gavęs neigiamą atsakymą mėgina aiškinti, kad pinigų verkiant reikia, nes privalo susimokėti už skolon paimtas trąšas. „Banko panelei” tai visai nerūpi, nes jos valioje – pasakyti, ar ES lėšos pasiekė žemdirbį, ar dar kažkur pakely.
Iš tokių mažų vaizdelių susidaro paramos kaimui platesnis vaizdas. Valstietis kaip išganymo laukia Europos pinigų, o jais džiaugsis gal kokias penkias minutes: vienus reikės tuojau pat atiduoti už banko paskolas, kitus – už avansu paimtus chemikalus, dar kitus – už veislinę sėklą, skolon įsigytą kombainą, plūgą ar traktorių.
Žemės ūkio kooperatyvo „Luksnėnų sodai” vadovė Elena Žilinskienė iš Alytaus rajono be užuolankų sako, kad iš Europos niekas veltui nieko neduoda. Viskas taip suskaičiuota, kad mūsų ūkininkui tenka kaip voverei suktis prievartos ir nežinomybės rate: perdaug įsisuksi – išcentrinė jėga nusvies į šalį. Jeigu su kažkokio fondo parama perki kombainą, tai privalai pirkti tik pagamintą Vakarų valstybėse. Pagal ūkininko realias pajamas – labai brangų. Visiems aišku, kad iš banko imsi paskolą, vėliau iš firmą aptarnaujančios bendrovės privalėsi pirkti atsargines dalis, prikabinamą ir pakabinamą inventorių. Mokėsi palūkanas, kažkam sukursi darbo vietas, o kas iš to pačiam ūkininkui išeis, dar labai neaišku.
„Jeigu nusišypsojo laimė ir, sakykim, modernios (iš kitokių nesupirks pieno) karvidės statybai gavai dalį lėšų, tai negali džiaugtis, kad tikrai kažką laimėjai. Pagal naują – nitratų direktyvą – privalėsi įsirengti mėšlidę. Reikalavimai tokie, kad šis statinys bus brangesnis už patį tvartą. O paramos skirstytojai pasakys: „Jūs paramą kartą jau gavote”… Ką tokiu atveju daryti ant bankroto ribos balansuojančiam ūkininkui? Užsidaryti verslą ir laukti antstolių? Visa tai perša labai nelinksmą išvadą – ES nori, kad kuo daugiau mūsų ūkininkų mestų verslinę gamybą ir tokiu būdu, kaip, matyt, iš anksto tikėtasi, Vakarų Europos prekėms Rytuose išplėstų rinkos erdvę”, – konstatuoja seniai žemės ūkyje dirbanti E.Žilinskienė ir priduria, kad Lietuvos žemės ūkyje atsisakantieji prekinės gamybos, kurį laiką iš ES fondų net premijuojami.
Paramą nusveria išlaidos
Ne vienas žemės ūkio vertintojas siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad, pradėjus gauti ES paramą, Lietuvos kaimas, kaip buvo tikėtasi, neatsikuria. Nėra ir jaunų ūkininkų antplūdžio, nes optimistiškai pažadėta parama gana dažnai išbyra pro pirštus kaip tas pajūrio smėlis. Sakykim, už geros agrarinės būklės pievų hektarą gausi apie 120 litų išmoką. Jeigu neturi savo technikos (o dauguma smulkiųjų ūkininkų jos neturi), tai sumokėsi 50 litų už nupjovimą, hektarui reikia išberti apie 100 kilogramų azotinių trąšų, kurios dabar kainuoja apie 60 litų, už žolės išvežimą, sufasavimą prireiks išleisti dar apie 100 litų. Taigi patys elementariausi skaičiavimai rodo, kad išlaidos kur kas viršija iš Europos gautus pinigus.
Dar liūdnesnę statistiką beria Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos pirmininkas Aušrys Macijauskas, ūkininkaujantis Kėdainių rajone. „Išgirdę apie išmokas už pasėlių hektarą, labai subruzdo dažniausiai miestuose gyvenantys žemių savininkai. Dauguma ūkininkų, neįstengdami nusipirkti, didžiąją dalį dirbamų plotų nuomojasi. Kėdainių krašto sąlygomis, žemės nuoma pernai, lyginant su 2003 metais, kai dar nebuvome ES, pabrango du kartus. Vien šis pabrangimas surijo net pusę grūdinėms kultūroms skirtų išmokų. 2003 metais tona salietros UAB „Agrochema” kainavo apie 400 litų, o dabar – 250 litų brangiau. Vienam grūdinių kultūrų hektarui reikia išberti apie pusę tonos azotinių trąšų ir už tai sumokėti jau 125 litais brangiau. Išvada: vien žemės nuomos ir trąšų pabrangimas suryja visą ES paramą”, – skaičiuoja šis nuo seno grūdus auginantis ūkininkas.
Kiti žemdirbiai piktinasi, kad žemės ūkį tvarkantys valdininkai, skaičiuojantys kaimo žmonių pajamas, nekreipia dėmesio, kad, pavyzdžiui, grūdų supirkimo palyginamosios kainos pernai buvo žemiausios gal net per visą dvidešimtmetį. O kur dar keleriopai išaugę kai kurių žemės ūkio samdomų darbininkų atlyginimai? Jie kartais aukštesni už Respublikos algų vidurkį, nes prie kompiuterizuotos grūdų džiovyklos ar į sudėtingą ir labai brangų kombainą bet ko nepasodinsi. Reikia ir šioje srityje ne juokais konkuruoti su turtingais Vakarų šalių fermeriais, nes mūsų specialistai tuojau pat gali purptelėti į Vokietiją ar Airiją ir ten sėkmingai darbuotis.
Brangesnės paslaugos
Žemės ūkio rūmų agronomas Algirdas Aleksynas, kartą kalbėdamas apie paslaugų kainas, žemdirbių auditoriją pašiurpino pareikšdamas, kad kai kurios paslaugos Vakarų valstybėse yra pigesnės, nei Lietuvoje. Ypač tai ženklu perkant kai kurias cheminės kovos su augalų ligomis ir kenkėjais priemones. Šis specialistas pateikė ne mūsų prekeivių naudai bylojančią suvestinę, kurioje, pavyzdžiui, litras agilo Lietuvoje kainuoja 113 litų, o Vokietijoje – 13 litų pigiau, glino kilogramas Čekijoje kainuoja beveik dvigubai pigiau – 2300 litų. Net 45 procentais Vokietijoje pigiau kainuoja zenkoras, 66 proc. – fungicidas korbelas, 68 proc. – tatu. Šį mūsų valstiečių apiplėšimą bylojantį sąrašą būtų galima gerokai pratęsti.
Sodininkė E.Žilinskienė tvirtina, kad dabar jau priversti ir jie obelis purkšti kur kas dažniau, nes, atsidarius valstybių sienoms, Lietuvos soduose atsirado ligų, kurių anksčiau niekada nebuvo. „Sunku suprasti, kodėl prekyboje obuolys privalo būti be jokios rauplelės? Žinoma, prekinė išvaizda svarbu, betgi ji pasiekiama vaisių „nudeginant” chemija. Ar valgytojui nuo to sveikiau? O mums, sodininkams, toks reikalavimas – didelės papildomos išlaidos. Kai kurie pesticidai ir kitos cheminės kovos su sodų ligomis ir kenkėjais priemonės Lenkijoje yra beveik perpus pigesnės. Nebūtų sunku nuvažiuoti ir įsimetus gal net į lengvojo automobilio bagažinę iš ten parsivežti. Tačiau negalima – sulaikys prie valstybės sienos ir pasakys, kad tokie preparatai Lietuvoje neregistruoti, nors veiklioji medžiaga – tokia pati, bet užklijuotas kitoks pavadinimas. Sodininkė įsitikinusi, kad čia yra tik stambių chemijos firmų komerciniai žaidimai. Todėl kaimynai lenkai taip drąsiai pas mus veža net 10-13 kartų pigiau nupurkštus „švarius” obuolius ir iškreipia taip reklamuotą rinkos ekonomiką”, – pasakojo E.Žilinskienė.
Žemės ūkį aptarnauja daugiausiai užsienio kapitalo firmos, kurios Lietuvos kaimui sentimentų nejaučia, jiems svarbiausia – bet kokia kaina išspausti pelno. Tačiau ir lietuviško kapitalo įmonės nesidrovi verkšlenti, kad, pavyzdžiui, niekaip negali pakelti žaliavų supirkimo kainų, nes patys subankrutuosią. Žinoma, niekas bankroto jiems nelinki, tačiau kai po tokių dejonių gale metų finansinėse suvestinėse kukliai išlenda… dešimtys milijonų litų grynojo pelno, tada nesunku suprasti, iš kokių šaltinių taip sparčiai kyla žaliavos perdirbėjų gerovė.
Euroderybininkų nekompetencija ar apgaulė?
Ne tik A.Macijauskas, bet ir kiti „Kauno dienos” kalbinti ūkininkai tvirtino, kad ES išmokos kur kas atsilieka nuo sparčiai augančių paslaugų teikėjų apetitų. „Kitaip ir būti negali, nes, skaičiuojant palyginamomis kainomis, mes dabar gauname tik ketvirtadalį to, ką susižeria senieji Europos Sąjungos ūkininkai. Esame apskaičiavę, kad net tada, kai oficialiai gautume 100 procentų išmokų, faktiškai jos sudarytų tik pusę to, kas tada bus išmokama, sakykim, Vokietijos ar Prancūzijos žemdirbiams”, – įsitikinęs A.Macijauskas.
Pakruojo rajone ūkininkaujantis Povilas Grigaliūnas piktinasi, kad liko apgautas. „Kai politikai agitavo už stojimą į ES, tai žemdirbiams aiškino, kad bus bendra rinka, kad, pavyzdžiui, grūdus galėsim realizuoti visoje ES erdvėje, visur, pagal pasirinkimą, galėsim nusipirkti herbicidų ar pesticidų, bet taip neįvyko. Dėl to mes, Lietuvos ūkininkai, esame net diskriminuojami.
Mus, švelniai tariant, nuvylė buvusių derybininkų nekompetencija todėl, kad tikrų žemdirbių į šį procesą neįsileido. Visokie auštrevičiai ir kitokie ne žemės ūkio specialistai, stengėsi tik kuo greičiau, kaip tada sakydavo, „uždaryti” derybų punktus, ir tokiu būdu pirmauti. Dabar patiriam labai skaudžių finansinių nuostolių. Pavyzdžiui, buvo suderėta, kad parama Lietuvai, kiekvienam pasėlių hektarui, bus skaičiuojama nuo 2,7 tonos apibendrinto grūdų derlingumo. Kažkodėl nebuvo įskaičiuoti pasodybinės žemės plotai, kurie Lietuvoje sudaro net ketvirtadalį žemės ūkio naudmenų. Kai tuo tarpu senosiose Vakarų Europos valstybėse šis statistinis derlingumas nustatytas beveik dvigubai didesnis (4-4,5 tonos hektarui). Kad ir kiek dabar mes sistengtumės, paramos augalininkystės srityje iš ES visąlaik gausime gerokai mažiau. Akivaizdus tokių derybų „rezultatas” – sužlugdyta mūsų linininkystė. Formaliai lyg ir mokama parama, bet ji tokia menka, net menkesnė, kokią prieš keletą metų gaudavome iš savo Vyriausybės. Mes mokame auginti šią kultūrą, linai net Smetonos laikais padėjo valstiečiams lipti iš ekonominės duobės”, – „Kauno dienai” kalbėjo P.Grigaliūnas.
Neleidžia Europos Sąjunga
Kai kurie žemdirbiai mano, kad valdininkams vėl atėjo aukso laikai: jeigu reikia paaiškinti žmonėms nepalankų sprendimą, beveik automatiškai pasako: „Taip reikalauja ES direktyvos”. Kur ten eiliniam žmogeliui surasti teisybę? Ne vienas eina kampan pavarytas ir samprotauja, kad anksčiau daug ko Maskva neleisdavo, o dabar – vėl diktatas, tik šįsyk – iš Briuselio.
A.Macijauskas tvirtino, kad kai kada žmones engia ir Lietuvoje priimti įstatymai, kurie buvo derinami ne su Briuseliu, bet, pavyzdžiui, su chemijos pramonės gigantais. Pavyzdžiui, tik dėl to negalima iš kitur įsivežti pigesnių chemikalų arba trąšų. Juk užtektų priimti įstatymą, kad tie chemikalai, kurių veiklioji medžiaga sutampa su kitaip besivadinančiais Lietuvoje, būtų įsileidžiami, ir dalis problemos būtų išspręsta be Briuselio pagalbos.
Tačiau nestokojama ir tikro diktato. Pavyzdžiui, Lietuvos sąlygomis, labai nepalanki ES direktyva apie intervencinius grūdų supirkimus. Reikalaujama, kad parduodamų grūdų siunta būtų ne mažesnė kaip 80 tonų. Daugelis ūkininkų Lietuvoje neturi džiovyklų, todėl priversti tiesiai nuo kombainų savo turtą pusvelčiui atiduoti perpardavinėtojams, kurie, sulaukę intervencinių grūdų supirkimo pradžios (gruodžio mėnesio) žemdirbių sąskaita gražiai pasipelno. Neapsikentusi žemdirbių priekaištų, Žemės ūkio ministerija paprašė Briuselio šioje srityje padaryti išimtį. Atsakymas atėjo griežtas ir neigiamas. Pasirodo, grūdų perpardavinėjimas, pasinaudojimas beviltiška valstiečių padėtimi yra normalus verslas. O 80 tonų intervencinio pardavimo siuntą ūkininkai gali sudaryti susikooperavę. Kaip žinia, kooperacija mūsų kaime – tarsi keiksmažodis, nes kaimynas su kaimynu niekaip negali susitarti ir pasitikėti.
Julius Lenčiauskas