Amerikiečių psichoterapeutės, daug nusipelniusios dirbdamos su moterų psichologinėmis problemomis, Dorothy Jongeward ir Dru Scott siūlo kiekvienai moteriai užduoti sau štai šiuos klausimus:
1.Ar dažnai, kokiam nors įvykiui pasibaigus, jūs galvojate, kad būtų buvę geriau elgtis ar daryti visai kitaip?
2.Ar dažnai nusiviliate žmonėmis, kad jie nedaro taip, kaip jūs norėtumėte, kad jie darytų?
3.Ar dažnai sakote kažką panašaus į „Jie turėjo žinoti, kad aš…”
4.Ar daug laiko ir energijos skiriate reaguodama į tai, ką daro ir sako kiti, užuot dariusi tai, ko pati norite?
5.Ar žmonės pastebi, kad esate nuolaidi ir pasyvi?
6.Ar dažnai ieškote kitų, kad jie išspręstų jūsų problemas ar patartų, ką jums daryti?
Jei bent į vieną šių klausimų atsakėte teigiamai, turiu jus nuliūdinti, jog esate pasyvi asmenybė. Žinoma, pasyvumas nėra kažkokia mirtina liga, kaip paukščių gripas ar maras, tačiau sukelti kančių gyvenime jis gali išties nemažai. Ir nebandykite teisintis, kad jūs kasdien virtuvėje ar pakeliui į parduotuves bei sporto klube numinate šimtus kilometrų. Asmenybės aktyvumas matuojamas ne kilometrais, o tuo, ar ji realizuoja save, siekdama ko nori.
Padūsavimai, kad nebeliko vyrų, už kurių jaustumėmės lyg už mūrų, kad vyrai, net ir dešimtmetį pragyvenę poroje, vis dar neatspėja, ko partnerės nori ar apie ką svajoja, kad moterys nepajėgios išspręsti daugelio buityje ar darbe kylančių problemų, išduoda mūsų pasyvumą. Vyrai vyrais, bet gi mes, brangiosios, pačios nuvertiname save ir paverčiame bejėgėmis.
Psichologijoje žinoma, kad nėra tokio jausmo, kaip bejėgiškumas. Tai tiesiog proto būsena, kurios išmokstama dar ankstyvoje vaikystėje. „Nesikarstyk kaip koks bernas po medžius”, – bara mama dukrą. „Tos bobos tikros kvaišos”, – postringauja namuose tėvas patinas. „Vaje, ji remontuoja automobilį ir sugeba pakeisti sugedusį čiaupą! Ot boba su k…”, – apkalba pažįstami ir draugai. Taigi, darome išvadą – mergaitėms ir moterims nevalia daryti to, ką daro berniūkščiai ir suaugę vyrai.
Betgi jei tokių pamokymų mes, moterys, būtume klausiusios, tai ligi šiol alptume sukaustytos korsetų, nemokėtume suskaičiuoti iki šimto, būtume beraštės balanos gadynės atgyvenos. Deja, mūsų močiutės ir mamos sugebėjo toms diegtoms „moteriško” elgesio normoms pasipriešinti. Tad dabar mes ne tik vairuojame automobilius, bet netgi pilotuojame lėktuvus ir skraidome į kosmosą.
Tačiau kodėl vis dar tikime, jog esame bejėgės? D.Jonegward ir D.Scott teigia, kad čia įsipainiojęs apmaudas. Sėdėti išmintimi besišvaistančių vyrų draugijoje ir bijoti pasakyti savo nuomonę, laukti, bet taip nieko ir nepradėti, jausti, bet to neparodyti – visa tai yra užslopinto apmaudo vaisius. Neišsakytas ir neišreikštas apmaudas metams bėgant vis giliau nusėda į mūsų pasąmonės gelmes ir vis labiau iškraipo mūsų elgesį, paversdamas mus iracionaliomis būtybėmis. Tuomet gal vyrai ir teisūs, tvirtindami, kad mes gyvename lyg be galvos?
Taigi, mums nuo mažens neleidžiama norėti to, ko norime, paaiškinant, kad tai nedera moterims. Nerealizuotas noras virsta skaudžiu apmaudu, kurį irgi turime slėpti, nes galime būti apšauktos sugižusiomis bobomis. Keista, bet pačios dažniausiai taip išvadiname viena kitą.
Įprantame visokiais įmantriausiais triukais nutildyti savo prigimties balsą. Įsivaizduojame save lyg neįgalias, beieškančias į kieno parankę atsirėmus, kieno akimis, ausimis bei protu pasinaudojus. Mes netikime, kad galime būti savimi, nemenkindamos, neribodamos, nekaustydamos savęs. Netikime, kad vyrai būtent apie tokias mus ir svajoja. Kad jie geidžia tokių, kurios žino savo vertę, žino, ko nori, ir niekada nepasiduoda suvalgomos. Patikėkite, tai girdėjau iš tūkstančių vyrų, kuriuos savo praktikoje teko sutikti.
O visgi kaip mes liekame pasyvios? Psichologijos mokslas žino keturis elgesio būdus, kurie žmogų daro pasyviu. Pirmasis – tai nieko neveikimas. Gulėjimas ant lovos, spoksojimas TV serialų, beprasmis svajojimas apie dangiškus migdolus ar nežemiškus princus – visiško pasyvumo pavyzdžiai. Mes net pirštelio nepakrutiname, kad ką nors savo gyvenime atliktume, pakeistume, pasiektume. Kiek berymotume prie pilaičių langelių, kiek belietume graudžių ašarėlių, net mus mylintys vyrai neatneš mums laimės ant lėkštelės su mėlynais krašteliais.
Antrasis būdas išlikti pasyvioms – tai hipertrofuotas prisitaikymas. Kai žiūrime kitam į burną ar akis ir stengiamės jose perskaityti, ko gi kitas žmogus galėtų norėti bei skubame jo norą patenkinti, mes esame pasyvios. Mes gyvename kitų asmenų – vyrų, vaikų, tėvų, draugų – gyvenimus, bet mūsų, deja, ten nėra. Mes tarnaujame slapta tikėdamosi, kad ir tie kiti atsilygins tuo pačiu gėriu. Gaila, bet kaskart tenka skaudžiai pajusti, kad mūsų lūkesčiai taip ir liko apvilti. Pasirodo, kiti mūsų aukos neįvertina, mūsų minčių neskaito, o mūsų besaikį atsidavimą priima kaip savaime suprantamą dalyką.
Apsidairykime, kiek daug taip gyvenančių moterų. Jos, atžaloms dar nesusivokus, jau praneša, kad šiems šalta, kad jie išalkę. Net suplukusios po darbo skuodžia namo, kad pagamintų iš darbo grįžusiam vyrui vakarienę. Pasiruošusios persiversti per galvą ar visai atsisakyti seksualinių malonumų, jei vyras tapo impotentu ir nenori tos savo negalios gydyti. Argi reti tokio perdėto prisitaikymo prie kitų asmenų įgeidžių ir norų pavyzdžiai?
Išlaikyti savo pasyvumą galime ir nuolat nerimaudamos. Kankinamos nerimo mes galime blaškytis po namus, skambinti visoms draugėms bei bičiulėms iš eilės ir guostis savo nenusisekusiu gyvenimu ar problemomis darbe, traukti vieną cigaretę po kitos, net kilnoti stiklelį. Ir kiek beeikvotume energijos, taip ir nežengtume norimo tikslo link. Taip ir nepakeistume nemielo darbo, neišrėžtume vyrui tiesos apie jo nepagarbų elgesį su mumis, nepradėtume lankyti sporto ar šokių klubo, neišvyktume poilsiauti į svečias šalis.Beprasmis spurdėjimas ir nuolatinis nagų graužimas niekam dar neatnešė palengvėjimo.
Ketvirtasis elgesio būdas išlikti pasyviam pats baisiausias. Tai prievarta sau ar kitiems. Savęs žalojimas, kitų mušimas, isteriškas užpuolimas, daiktų naikinimas – aukščiausia žmogiškosios impotencijos išraiška. Tai klyksmas be žodžių: „Aš nieko negaliu!” Tai ženklas, kad dūstame nuo apmaudo ir nuoskaudų, kad mūsų gyvenimas sužlugdytas, kad mes esame nutolę nuo savęs per šviesmečius. Tad naikiname save ligomis ar užsipuolame kitus, liejame savo nekonstruktyvią agresiją be saiko, tikėdamosi, kad gal taip priversime kitus gyventi mūsų gyvenimus ir tenkinti mūsų nesuvoktus ar pusiau sąmoningus norus. Bet niekas nesikeičia. Na, gal tik atsiduriame ligoninėje ar teisme. Deja, ne to norėjome.
D. Jongward ir D. Scott siūlo visoms pasyviosioms, o tokių dauguma (deja), apsidairyti savo aplinkoje ir pastebėti tas, kurios sugeba pačios lemti savo gyvenimą. Jei turite ilgalaikių neišspręstų problemų, pabandykite įsivaizduoti, kaip jas spręstų tos aktyviosios. Pagalvokite ir apie tai, ar nevertėtų mokytis tiesiai šviesiai prašyti to, ko norite.
Svarbiausias patarimas, kai jaučiamės esančios pasyvios, – paklausti savęs, „Kas yra tai, ko aš noriu?”
Daug daug norų mums visoms!