Kiekvienam mūsų planetos gyventojui tenka pusė tonos termitų. Toks didžiulis šių vabzdžių kiekis gali net pakeisti Žemės klimatą. Taip mano Kolorado valstijos (JAV) chemijos specialistas, nacionalinio atmosferos tyrimo centro mokslininkas Patrikas Cimermanas.
Vykstant biologiniams procesams susidaro metanas, populiariau vadinamas „balų dujomis”. Tokie procesai vyksta balose, ryžių laukuose, taip pat gyvų organizmų, kurie maitinasi ląsteliniu maistu, žarnyne. Tarp tokių gyvūnų yra ir termitai. Tokių gyvūnų, kiek žinoma, nėra tik Antarktidoje (nes ten jiems per šalta).
Žemės atmosferos žemutiniuose sluoksniuose metanas virsta anglies dvideginiu. Pakilęs į aukštutinius sluoksnius, jis virsta vandens garais. Kadangi tokios dujos traukia šilumą, susikaupusios atmosferoje, jos sušildo orą. Šis žemės klimatui pražūtingas reiškinys vadinamas „šiltnamio efektu”.
Iki 1979 metų termitai nefigūravo metano „gamintojų” sąrašuose. O šiandien jie, mokslininkų skaičiavimais, kasmet į orą išmeta apie 150 milijonų tonų metano dujų. Suprantama, jog per milijoną metų termitai išmetė į atmosferą milžinišką kiekį dujų. Ypač dabar šis kiekis nepaprastai padidėjo. Mokslininkai jau ieško kelių, kaip su tokiu reiškiniu reikėtų kovoti. Deja, visuotinio aliarmo daugelyje šalių kol kas dar niekas nekelia. O be reikalo.
Nors termitai yra akli ir belyčiai, kai kurios jų rūšys sugeba pastatyti didžiulius (7-10 m aukščio) „dangoraižius”, panašius į budistų pagodas (šventoves) lizdus su patikimu stogu.
Tokį termitų siautėjimą lemia jų „socialinė santvarka” bei didelis darbštumas. Jei, pavyzdžiui, dviejų metrų aukščio termityną visiškai nušluotų buldozeris, jam atstatyti termitams teprireiktų vos kelių valandų.
Termitų darbas padalintas tarp kelių kastų. Pasak Belgijos mokslininko Moriso Meterlinko, termitų „civilizacija” yra pati ankstyviausia, sudėtingiausia, įdomiausia, protingiausia ir „logiškiausia”. Žmonės galėtų tik pavydėti šiems organizuotiems vabzdžiams jų mokėjimo prisitaikyti prie buities sąlygų.
Termitų „visuomenę” valdo karalius ir karalienė. Kiekviena termitų bendrija (šeima) būtent ir prasideda nuo vienos karalių poros, nes jie yra šių vabzdžių veisimosi pagrindas – kiaušinių tiekėjai. Ištirta, jog karalienė per dieną gali padėti apie 80 tūkstančių kiaušinių – maždaug po vieną per sekundę! Štai iš kur mums po pusę tonos termitų kiekvienam. Yra apie ką pagalvoti pasaulio mokslininkams, ekologams.
Karalių sostą prižiūri (nors ir būdami akli) darbininkų „kasta”. Jie neturi sparnų, dirba kaip tarnai. Auklės maitina karalių šeimą, neša kiaušinius. Kiti yra maisto tiekėjai, lizdų statytojai.
Koloniją saugo termitai – kareiviai. Jie išmokyti atlikti savo funkcijas. Kai kurie iš tų gynėjų turi aštrias kaip skustuvas žnyples, ilgesnes net už savo kūną. O kai kurie veikia kaip kamikadzės: esant reikalui, susisprogdina! Dar kiti kareiviai galvoje turi nuodų, kuriais apipurškia priešininką.
Aukštesnėje kastoje auga pretendentai į sostą – princai ir princesės. Jie gamtos apdovanoti akimis, sparnų užuomazgomis ir lytiniais organais.
Artėjant liūčių metui, sparnų gumbeliai aukštesnės kastos palikuonims tampa tikrais sparnais. Jie lyg pagal komandą susiburia prie lizdo angos, o paskui visi kartu išsiveržia lauk. Stebint tokį termitų skrydį, atrodo, kad oras verda. Toks masinis vabzdžių skrydis patraukia paukščių dėmesį. Sparnuočiai daug vabzdžių išgaudo, o likusieji nusimeta sparnus, susiranda partnerį ir sulenda kartu į minkštą žemę. Ten jie pasidaro urvelį, susiporuoja, paskui deda kiaušinius ir formuoja naują koloniją.
Vetusta Prišmantienė