Širdžių ėdiko gyvenimą pasaldina dukrelė

Dvidešimt šešerių Leonardas Pobedonoscevas daugeliui pažįstamas kaip širdžių ėdikas Leo, nors pats aktorius bei televizijos laidos „Myli nemyli“ vedėjas mieliau mėgsta būti vadinamas tikruoju vardu bei vertinamas už savo darbus. Šeimą sukūręs, tačiau santuokos ryšiais nesusisaistęs vyras teigia labiausiai susižavėjęs ne darbu populiarioje pažinčių laidoje, bet galimybe vaidinti kine.

Leonardas Pobedonoscevas – nuotaikos žmogus. Televizijoje bei teatre jis būna šmaikštus, nenustygstantis vietoje, o su žiniasklaidos atstovais paprastai bendrauja rimtai, atsargiai. Vilniaus Mažojo teatro aktorius bei gerai žinoma televizijos žvaigždė sako permainingas būnantis ir šeimoje.
Dvejus su puse metų vyras gyvena su vyresne širdies drauge Ieva bei penkiolikmečiu jos sūnumi Norvidu. Tačiau Norvidas – ne vienintelis vaikas poros namuose: neseniai jie susilaukė dukrelės Emilės.

– Tikėjotės mergaitės ar berniuko?

– Turbūt daugelis sutiks, kad vyrai labiau laukia berniuko, o moterys – mergaitės. Tačiau labai džiaugiuosi savo dukrele Emile. Ir tikiuosi, kad tai ne paskutinis naujagimis.

– Kada planuojate sulaukti dar vieno vaiko?

– Tikrai ne artimiausiu metu. Reikia, kad paaugtų dukrelė. Paskui žiūrėsim. Juk auginti vaiką – didelė prabanga.
– Jūsų šeimoje yra dar vienas vaikas. Kaip sutariate su draugės atžala?
– Taip, kaip galima sutarti su paaugliu. Jis mane priima kaip artimą žmogų. Ir, turiu pasakyti, pelnytai. Stengiuosi skirti jam pakankamai dėmesio, pabendrauti.

– Kaip jūsų tėvai vertina tai, kad su drauge esate nesusisaistęs santuokos ryšiais?

– Mano tėvai pakankamai liberalūs. Jie tikrai nėra fanatiškai pamišę dėl vestuvių, kaip daugelis. Supranta, kad tai – mūsų gyvenimas. Kuriamės jį tokį, koks mums su drauge atrodo geriausias.

– Kiek jūsų draugei metų?

– Palikime tai paslaptyje. Nemanau, kad tai svarbiausias dalykas. Ji graži ir jauna.

Pradėjo nuo kulinarijos rubrikos

– Ką veikia jūsų tėvai? Ar jie taip pat susiję su scena?

– Ne. Mano tėvas – laisvas verslininkas, motina – laisva menininkė, konkrečiau – tautodailininkė, turinti dirbtuves.

– O iš kur atsirado noras vaidinti?

– Mano nuomone, kas antras žmogus gyvenimo pradžioje turi svajonę tapti aktoriumi – juk visi vaikystėje žiūrime filmus. Tik ne kiekvienas ryžtamės su tuo susieti savo ateitį.
Pasirinkau tai, ko norėjau labiausiai. Dar būdamas devintoje klasėje susidomėjau aktoryste. Iš pradžių lankiau dramos būrelį, paskui įstojau į Muzikos akademiją, baigiau aktorinį skyrių.

– Kada pradėjote dirbti televizijoje?

– Karjeros pradžia – „Baltijos“ televizijoje prieš kokius trejus ketverius metus. Tąkart vedžiau kulinarijos rubriką Astos Stašaitytės laidoje. Vėliau mane pastebėjo LNK ir pasiūlė darbą laidoje „Myli nemyli“.

– Kuo skiriasi darbas televizijoje nuo darbo teatre?

– Televizijoje daugiau improvizacijos. Ten tik laidos pradžioje ir pabaigoje yra scenarijus, kita dalis gimsta savaime. Teatre – daugiau repeticijų. Improvizacijos ten daug mažiau.

– Kur dirbti įdomiau?

– Nenorėčiau išskirti nei teatro, nei televizijos. Džiaugiuosi turintis abu darbus. Tačiau prioritetu visada laikau teatrą. Nė vienas mūsų nebūtume tas, kas esame, jei ne scena, ne aktorinis. Tai pagrindas.

Darbo diena – kitokia

– Pastaraisiais metais jums darbo netrūko. Manote, sėkmė neapleis ir toliau?
– Esu tuo tikras. Kai užeina štilis, kyla panika, kad teks ilgai atostogauti. Tačiau taip nebūna. Darbai mane patys suranda.
Gyvenime plaukiu pasroviui. Jei kas nors siūlo dirbti, visada stengiuosi atlikti darbą gerai, nors pats žinau, kad ne visada tai pavyksta. Taip atsiranda grandinė: pastebi vis kiti. Mus mokė būti paklausius – toks ir esu, todėl kol kas išlieku ramus.

– Kada prasideda ir baigiasi jūsų darbo diena?

– Kai jūs pietaujate, aš tada tik pusryčiauju, kai vakarieniaujate, – pietauju. Mano darbo diena, priešingai nei daugelio, prasideda apie vidurdienį. Dirbu iki 22-23 valandos. Grįžęs namo dar pavalgau, todėl einu gulti su pilnu skrandžiu. Dėl to turbūt prastai ir miegu.

– Ar prisidedate bent kiek prie laidos „Myli nemyli“ kūrybos proceso?

– Tai ne mano, o režisierių kompetencijoje. Žinoma, aš galiu pasakyti savo nuomonę, jei atrodo, kad scenarijus kiek pabodęs žiūrovams. Tačiau, ką nors keisti ar ne, sprendžia kiti asmenys.

Perspektyvoje – kinas

– Ar džiaugiatės esama padėtimi? Jaučiatės kol kas gyvenime pasiekęs pakankamai?

– Esu pasiekęs nemažai. Ne kiekvienas tokio amžiaus žmogus gali pasigirti pasiekęs tiek, kiek aš. Tačiau sakyti, jog pasiekiau pakankamai, negaliu. Esu dar per jaunas taip teigti.

– Kokių ateities perspektyvų tikitės?

– Man labai patinka kinas. Tikiuosi sulaukti dar ne vieno siūlymo.

– Esate dažnai kviečiamas filmuotis?

– Tai vyksta dažniausiai periodiškai: arba sulaukiu daug kvietimų, arba ne. Žinoma, labai daug priklauso ir nuo manęs. Turiu pats rodyti iniciatyvą, domėtis tuo.

– Kur teko filmuotis?

– Įvairiose reklamose, taip pat neseniai viename kino festivalyje dalyvavusiame filme „Lietuviškos grožybės“. Jį greit turėtų parodyti ir per televiziją.

Profesiją išnaudoja įvairiapusiškai

– Ar dėl jūsų darbo nenukenčia šeima?

– Ir dar kaip! Būna, kad manęs mylimi žmonės nemato mėnesį, kai išvykstu į gastroles. Kadangi visą dieną tenka dirbti, šeimai trūksta mano dėmesio.
– Aktoriaus darbas – meistriškai apgauti žiūrovą. Ar šios darbe naudojamos savybės neturi įtakos asmeniniame gyvenime?
– Būna, kartais net pats nepastebiu, kai rodau savo šypsenytę kalbėdamas. Draugė iškart „pagauna“ ir sako: stop, čia ne teatras, nereikia apgaudinėti. Tačiau tikrai savo sugebėjimais apgaudinėti nespekuliuoju. Tiesiog, kai būna gera nuotaika, pradedu išsidirbinėti.

– Kuris amplua mielesnis: aktoriaus ar televizijos laidų vedėjo?

– Tikrai negaliu išskirti. Stengiuosi savo profesiją išnaudoti kuo įvairiapusiškiau.

– Ar turite sėkmės formulę?

– Formule tai nepavadinčiau… Greičiau taisykle: svarbiausia – gera nuotaika. Jei bus nuotaika, bus atsipalaidavimas, bus malonu žiūrėti. Taip bėgi nuo depresijos, pasyvumo, ir ką nors pasieki.

– O kokios jūsų ydos?

– Esu tinginys. Savo klaidas žinau ir vis kartoju: įsigilinsiu, susikaupsiu, tačiau vis atidedu. O tinginystė yra antroji mūsų, aktorių, motina. Tačiau nemėgstu sėdėti vienoje vietoje – degraduočiau ir išsikraustyčiau iš proto. Esu karštakošis, net spektakliuose man sunku išsėdėti ramiai.

Džiaugiasi neplanuotom atostogom

– Turite daug laisvalaikio?

– Nepasakyčiau, kad daug. Tačiau net pačiam keista, jog gruodį ir sausį turėjau tarsi neplanuotas atostogas. Tiesa, sausis aktoriams nėra labai užimtas: kol visi išsimiega, išsiblaivo po švenčių, praeina daug laiko. Džiaugiuosi, kad galėjau pabūti su šeima, skirti dėmesio savo naujagimei.

– Ką veikiate laisvu nuo darbo metu?

– Visai neseniai atradau pomėgį. Už tai turėčiau būti dėkingas broliui. Vieną dieną jis mane nusivedė į žaislų parduotuvę. Ten pamačiau tokią radijo bangomis valdomą mašiną. Ir ką jūs manote? Labai ja susidomėjau ir nusipirkau. Dabar, kai skaudą galvą, pasiimu šią mašiną ir žaidžiu kaip vaikas.

– O sportas?

– Dabar atlieku tėvo pareigas ir neatsimenu, kada sportavau. Gal prieš kokius du tris mėnesius. Nėra tam laiko.

Kęstutis Urbanavičius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.