Romano „Mėšlas” autorius W.Kuczok (interviu su rašytoju galima perskaityti savaitraštyje „Literatūra ir menas”) teigia: „Stengiausi rašyti apie tragišką situaciją, kai emocinis analfabetas, žmogus, nepasirengęs gyventi šeimoje, pradeda auklėti sūnų. Tai knyga apie tragiškas nesubrendimo tėvystei pasekmes. Tėvu tampama įteisinus santuoką, ir šitaip, deja, dažnai nutinka emociniams debilams. Tėvystė neišgydo emocinio debilizmo, priešingai, jį tik keliskart sustiprina. Juk senasis K. bando būti tikru tėvu, bet nežino, ką daryti, ką kalbėti, nemoka normaliai sugyventi su kitais. Tai tragiška.”
Name, stovinčiame Silezijoje, klostosi keleto kartų šeimos gyvenimas, veikiamas Europą drebinančių istorinių įvykių (karas, žydų genocidas, pasikeitusi santvarka, lemianti aktyvų proletariato formavimąsi) ir savo pačios negebėjimo susikalbėti – tarpusavio santykiai, nuo pat pradžių turėję vidinių prieštaravimų, nulemia ir keistą kiekvieno iš veikėjų vaidmenį: visi čia ir skriaudžiamieji, ir skriaudėjai. To, deja, nepasakytume apie berniuką, kurį senasis K. ir be progos, ir esant progai plaka rimbu (rašytojas meniškai įtaigiai eksponuoja skausmo ir pažeminimo „profilaktiką”); susirgusį gydo priežodžiais, šiltu sūriu vandens skiediniu ar Haidno muzikos terapija… Kankinamas berniukas beviltiškai geidžia karo, nori kariauti priešingoje barikadų pusėje nei senasis K. ir trokšta jį sunaikinti kaip priešą, nes prieš tėvą rankos pakelti negali… Todėl – „vėpla”, „išdvėsa”, „susna”, „mazgotė”, „ištižėlis” , bet „sūnelis” – pabėga iš sanatorijos ilgėdamasis namų – erdvės, kurioje jis, kad ir mušamas, bet „savas”, o „savu” jam nebuvo lemta tapti nei mokykloje, nei sanatorijoje… Pasakojime nestinga sukrečiančių ir jaudinančių scenų, įtaigių, ryškių personažų (žuvęs dėdė Gustavas, miręs dėdė Liolekas, kasykloje dirbantis Spodniakas, sanatorijos „veteranas” Ščurekas).
Tvirtai suręsto, gana nedidelės apimties romano pagrindas – realizmas, tačiau jame gausu siužeto vingių, kurie balansuoja ties tikrovės, fantastikos, fikcijos riba. Dar daugiau – pats autorius namo sunaikinimo, prasmegimo purve ir mėšle sceną vadina ir „finaline apokalipse”, ir „sapnu”, kurio materializavimosi taip bijojo senojo K. tėvas.
Daugelis lenkų kritikų, teigiamai vertinančių W. Kuczok romaną „Mėšlas” (už jį autorius 2004 m. buvo apdovanotas Nikės premija), akcentuoja nepaprastą autoriaus kalbinę klausą ir meistrišką gebėjimą atkurti neišsilavinusių žmonių, jaunimo slengą (daugelyje savo tekstų rašytojas stilių kuria vartodamas Šlionsko tarmę). Šiame iš lenkų kalbos K. Uscilos verstame tekste lietuvių skaitytojas irgi gali pajusti gyvos tarminės ir literatūrinės kalbos samplaikoje gimstantį „paprastumą ir siaubą” (P.Śliwińskis).
Tapo įprasta ieškoti konteksto, kuris galėjo turėti įtakos vieno ar kito kūrinio atsiradimui. Kaip aiškina pats autorius, romanas „Mėšlas” buvo įkvėptas T. Bernhardo „Autobiografijų” (tik W.Kuczok savo romaną pavadino „antibiografija”. Matyt, mėgindamas apsisaugoti nuo daugeliui skaitytojų būdingo noro rašytojo asmeninį gyvenimą sutapatinti su literatūrine fikcija). Beje, regisi, kad kažin kokiais vidiniais saitais šis romanas susijęs ir su V.Gombrovičiaus „Ferdydurke”… Bet tai jau kita kalba.
Gitana Gugevičiūtė