Nemažai žmonių, analizuodami savo gyvenimo detales, dažnai konstatuoja, kad jie yra kažkokie nevykėliai: visiems viskas sekasi, o štai jiems – ne.
Tačiau tokie žmonės sėkmės nesulaukia tik todėl, kad bijo savarankiškai priimti sprendimus, jie nepasitiki savo sugebėjimais, painiojasi ir pasiklysta menkose problemose, juos lydi nuolatinė baimė, abejonės.
Psichologų nuomone, tokią neigiamą savęs vertinimo naštą dažnas žmogus išsiugdo dar vaikystėje. Ją dažniausiai užkrauna tėvai.
Užprogramuoja gimdytojai
Jei šeimoje nuolat kalbama apie gyvenimo blogybes, nepriteklių, gresiantį skurdą, aplinkos buitį vos pradėjęs suvokti vaikas pradeda gyventi nuolatinėje baimėje, jog kažkas bus labai blogai. Juo labiau jei jis pats nepelnytai baramas, peikiamas.
Vaiko sąmonėje nuo mažų dienų įsitvirtina suvokimas, kad jis yra nevykėlis, prisidedantis prie visų šeimos nesėkmių. Toks savęs vertinimas dažnai išlieka ir žmogui suaugus. Tas nuolatinis nerimas, nepasitikėjimas savimi įsitvirtina sąmonėje lyg programa. Vadinasi, tėvai patys gali vaiką užprogramuoti būti nevykėliu.
Mokslininkai teigia, jog tokie žmonės gyvenime sunkiai suvokia situacijas, neranda išeities, nes jiems trūksta logiškos orientacijos. Kiekvienoje situacijoje jie vadovaujasi sukaupta ir pasąmonėje įsitvirtinusia neigiama patirtimi, todėl beveik visuomet patiria nesėkmę. Ir veltui tokį žmogų kas nors mėgins drąsinti, skatinti – jis iš anksto įsitikinęs bloga problemos baigtimi, ribotomis savo galimybėmis. Tai juose išugdyta nuo mažens ir tas vertinimas gyvenime jo jau nepaliks.
Būsiu „bomžas”
Nors dažnam tėvui ar mamai atrodo, kad jų grasinantys žodžiai, šiurkšti kritika vaikui nedaro jokio poveikio, faktai rodo, jog taip nėra. Vaikui, nors ir judriam, nepaklusniam, tėvų žodis yra svarbus. Gal jis ir vėl neklausys, tačiau tai nereiškia, kad jis neatsimena, ką tėvai jam sakė. Todėl labai verta pasverti kritikos žodžius, kurie adresuojami vaikui.
Pasirodo, jog neadekvataus auklėjimo rezultatus pajunta net pačios pirmosios vaiką auklėjančios pedagogės – vaikų darželių auklėtojos.
Joms tenka girdėti, kaip maži vaikai visiškai įsitikinę, kad dėl šeimos nesėkmių kalti tik jie. Tai skaudūs ir graudūs samprotavimai.
Paraginusi mažuosius pasipasakoti apie tai, kuo jie norėtų būti užaugę, auklėtoja išgirdo daug samprotavimų. Tik tylenis Rimutis sėdėjo susimąstęs. Auklėtojos primygtinai paragintas pasakyti savo svajonę, nuleidęs galvą jis liūdnai ištarė: „Aš būsiu „bomžas”.
Vaikai suklego juoktis, nes jau žinojo, ką reiškia šis žodis. Tik pedagogei tai neatrodė juokinga. Paklaustas, kodėl taip mano, berniukas argumentavo: „Man taip sakė tėvelis, nes aš nieko nemoku, esu žioplelis”.
Šio vaiko tėvai gyvena vidutiniškai. Nors abu dirba, jie priklauso tai kategorijai, kurie nuolat nepatenkinti gyvenimu, iš menkniekių kuria problemas. Akivaizdu, jog tėvai tokias nuotaikas perdavė ir sūnui.
Šeimose vaikai nuolat niekinami, barami, menkinami, įžeidinėjami dėl įvairių priežasčių. Gal vaikas buvo nelauktas? Galbūt gimė ne tokios lyties, kokios buvo tikėtasi? Gal tai asociali šeima, kurioje vaikas tampa kliūtimi, kai paprašo valgyti?
Vaikai apie savo padėtį šeimoje paliudija elgesiu. Dažnai ir prasitaria, o kartais vaikiškai išdėsto savo problemas.
Džiugina savarankiškumas
Pedagogai neabejoja, jog vaikas – šeimos veidrodis. Juose atsispindi tėvų sugebėjimai, tarpusavio santykiai, pažiūros į gyvenimą bei vaikus.
Vaikų darželio pedagogės tokio „veidrodžio” atspindžius išvysta pirmosios. Vieni vaikai greitai apsipranta naujoje aplinkoje. Jie ima žaislus, savarankiškai žaidžia, piešia, lipdo, konstruoja. Kiti ilgai verkšlena, sunkiai išgyvena gyvenimo pokyčius. Labiausiai auklėtojos džiaugiasi, kai tokie vaikai ištaria paprastus žodžius: „Aš pats”. Jie – ženklas, kad vaikas mėgina tapti savarankiškas.
Deja, ne kiekvienas tėvas ar motina suvokia šių, atrodytų, tokių paprastų žodžių svarbą. Pedagogai kasdien pastebi, kaip skubantys tėveliai niekais paverčia vaiko pastangas savarankiškai autis batus, rengtis, sagstytis. Kartais net grubiai subara, kad šie nevykusiai grabaliojasi, trukdo jų laiką.
Jų laiką? Bet ar iš tikrųjų vaiką auginantiems tėvams tas laikas gali būti vien jų? O kur tas, kuris turi būti skirtas vaiko ugdymui?
Vetusta Prišmantienė