Jau ne vieną mėnesį Klaipėdos rajono valdžia bando susidoroti su nelengvu uždaviniu – apsispręsti dėl tereftalio rūgšties (TFR) gamyklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) programos įvertinimo.
Jei rajono Savivaldybės taryba pritartų šiai programai, investuotojams faktiškai nebeliktų kliūčių pradėti vienos didžiausių (600 tūkst. tonų rūgšties per metus) Europoje chemijos gamyklos statybos Klaipėdos prieigose, šalia neseniai atsidariusios Klai-PET gamyklos.
Beje, kas gali paneigti, kad investuotojai nesumanys statyti toje vietoje dar vienos cheminių medžiagų žaliavos gamyklos. Anot ekspertų, tokių gamyklų pavojingumo lygis tribalėje vertinimų skalėje vertinamas dviem balais. Valstybinės strategijos dėl tokių chemijos gigantų plėtros nėra, tad atsakomybė tenka vietos savivaldybėms.
O atsakomybės našta savivaldybių politikams didelė, ypač turint galvoje, kad iki savivaldos rinkimų liko vos daugiau kaip metai. Juolab kad auga ir gyventojų nepasitenkinimas, nes gamyklų kaimynystėje – tankiai apgyvendintos teritorijos.
Praėjusių metų pabaigoje dėl TFR gamyklos statybos, į kurią ketinama investuoti apie vieną milijardą litų, Klaipėdos rajono savivaldybė buvo gavusi 180 Jakų ir kitų aplinkinių gyventojų prieštaravimų. Gruodžio 29 d. grupė Jakų gyventojų prie Savivaldybės net surengė piketą, protestuodama prieš minėtos gamyklos statybą. Šiuo metu protestuojančių gyventojų skaičius išaugo iki 430.
Rajono Savivaldybės taryba jau nekart atidėjo TFR gamyklos PAV programos svarstymą, pavedusi išsamiau šį rebusą išnarplioti specialiai sudarytai komisijai. Tad nieko nuostabaus, jog ir rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus vadovaujamos politinių partijų komisijos posėdyje nė vienas politikas nesiryžo pritarti TFR gamyklos PAV programai. Komisijos pirmininkas, Savivaldybės administracijos direktorius Kęstutis Cirtautas, „Vakarų ekspresui” sakė, jog dėl programos tvirtinimo bus apsisprendžiama „politiniame lygmenyje”.
„Stengsimės sukaupti kiek įmanoma daugiau informacijos ir tik tada spręsime. Pagalbos įvertinant būsimos gamyklos įtaką aplinkai paprašėme Vilniaus Gedimino technikos universiteto Chemijos katedros docento, chemijos mokslų daktaro Juozo Jankausko. Turime jo atliktos ekspertizės išvadas, nors pats jis atvykti į komisijos posėdį negalėjo. Jo išvada tokia: planuojama statyti TFR įmonė yra potencialiai pavojinga. Iš investuotojų prašėme analogiškos gamyklos, ketverius metus veikiančios Monrealyje, Kanadoje, monitoringo ataskaitos. Negalime nesiskaityti ir su investuotojais. Visą informaciją susumavus, dėl programos galutinai spręs Taryba, nes tokia teisė suteikta pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą”,- sakė administracijos direktorius Kęstutis Cirtautas.
Jo vadovaujama komisija nusprendė siūlyti rajono Savivaldybės tarybai priimti sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos Dovilų seniūnijoje, šalia būsimos TFR (tereftalio rūgšties) gamyklos statybos ties Klaipėdos-Šilutės plentu.
Tik priėmus Tarybai teigiamą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos, komisija siūlo pritarti TFR gamyklos PAV programai su pastabomis. O būtent: įvertinti suminę gamyklų taršą, atlikti rizikos ir saugos bei teritorijos strateginę analizę.
Jeigu Taryba priims neigiamą motyvuotą sprendimą, remiantis LR planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pakeitimo įstatymu (2005 06 21, 8 str. 9 p.), TFR gamyklos poveikio aplinkai vertinimo procedūros negalės būti tęsiamos tol, kol galios Savivaldybės priimtas sprendimas, išskyrus atvejus, kai planuojama ūkinė veikla yra valstybinės reikšmės ir jos įgyvendinimas numatytas valstybės strateginiuose planuose. O, žinia, tereftalio rūgšties gamykla į tokius valstybės planus neįeina.
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdyje, vyksiančiame sausio 26 dieną, matyt, bus gvildenama ir dar viena aplinkybė, kuri gali užkirsti kelią TFR gamyklos PAV programai. Tai – pernai metų pabaigoje tvirtinant rajono bendrąjį planą rajono Tarybos priimtas sprendimas. Juo rajono Savivaldybės administracija iki 2007 metų sausio 1 dienos įpareigojama parengti ir teikti tvirtinti Tarybai teritorijų, numatytų pramonės ir verslo plėtrai, studiją, įvertinant aplinkosauginiu, ekonominiu, socialiniu bei poveikio sveikatai aspektais, sukonkretinant verslo ir pramonės plėtros pobūdį bei vietas. Vadinasi, kol nėra tokios galimybių studijos, negali būti ir naujų statybų.
Tačiau, matyt, tik laikas parodys, kokie svertai nulems, ar prie Klaipėdos atsiras dar viena chemijos gamykla: ekonominė nauda ar galima neigiama įmonės įtaka aplinkai bei čia gyvenantiems žmonėms. Galbūt šios karštos pajūrio aktualijos patrauks ir Vilniaus dėmesį.
Jolanta Beniušytė