Japonų akitos veislė susiformavo per ilgus tūkstantmečius. Šis tvirtas bebaimis šuo buvo skirtas meškų medžioklei. Ypatingo grožio, originalios spalvos puošnaus kailio akitos buvo mėgstami japonų aukštuomenės, juos augino ir samurajai. Paskutinį kartą metų simboliu akita buvo prieš 60 metų.
Anot kaunietės Lietuvos kinologų draugijos Teisėjų kolegijos pirmininkės gydytojos Živilės Povilaitienės, pirmoji raudona akita Lietuvoje apsigyveno visai neseniai – prieš penkerius metus. Kadangi beveik visos akitos Lietuvoje – artimi giminaičiai, tai kalės kergti vežamos į užsienį. Šį varginantį uždavinį Povilaičių šeima išsprendė, įsigijusi namuose jau gyvenančiai akitai Ahai raudonos spalvos akitą patiną Enzo.
„Mūsų Ahutė gan draugiškai priėmė jaunutį Enzo. Tikiuosi, ilgainiui sulauksime Ahos palikuonių, nors akitos, turinčios čiau – čiau, samojedo ir jau išnykusio Sachalino šuns kraujo, veisiasi labai sunkiai. Kai Aha rujojo, nė vieno šuns nebuvo prie mūsų kiemo vartų. Tuo tarpu kaimynų kieme prie neveislinės rujojančios kalytės rinkosi pulkai „kavalierių”. Kai nuvežėme Ahutę į užsienį, nė už ką neprisileido patino. Štai tuomet ir nusprendėme parsivežti raudoną akitą Enzo”, – pasakojo Ž.Povilaitienė.
Enzo sunkiai prisitaikė prie gyvenimo uždarame kieme – vis ieškojo plyšių, pro kuriuos galėtų išlįsti laukan arba patekti į namus. Tad teko abu šunis uždaryti voljere, kuriame neseniai atsirado naujintėlė būda.
Praėjusio amžiaus viduryje Japonijoje buvo pastatytas paminklas gyvam akitos veislės atstovui Hačiko už meilę ir ištikimybę šeimininkui. Taip pagerbtas šuo priklausė Tokijo universiteto profesoriui, kurį Hačiko kiekvieną dieną palydėdavo į geležinkelio stotį ir ateidavo pasitikti grįžtančio iš universiteto. Kai vieną dieną profesorius staiga mirė darbe, Hačiko dar dešimt metų du kartus per dieną eidavo į stotį laukti šeimininko.
Pasak Ž.Povilaitienės, Antrojo pasaulinio karo metu daug akitų žuvo, dalį jų išžudė dėl šilto jų kailio, kuris buvo naudojamas karių uniformoms siūti. Tad po karo japonų kinologai tesurinko 18 akitų, kuriems buvo išduoti kilmės dokumentai. JAV kariai, susižavėję šių šunų grožiu, vežėsi juos į tėvynę, kur jie tapo labai populiarūs.
Japonai po karo stengėsi išgryninti akitos veislę, grąžinti jai pirmykštį tipą, atskirti nuo amerikietiškosios akitos. Tik pačioje XX a. pabaigoje pavyko patvirtinti dvi akitų veisles: japonų ir amerikiečių (1931 m. akita buvo paskelbta Japonijos liaudies šunų veisle, gamtos turtu, kurį uždrausta išvežti iš šalies).
Yra patvirtintos keturios Japonijos akitų spalvos: tigrinis, baltas, sezamas, tamsiai raudonas. Šiuo metu Lietuvoje yra tik keliolika japoniškų akitų. Povilaičių Ahutė jau turi ne vieną garsų titulą. Jos pėdomis ketina eiti ir Enzo. Beje, abu šunys nė iš tolo neprimena samurajaus šuns, nes yra nepaprastai patiklūs, draugiški. „Tokie ir turi būti parodose dalyvaujantys šunys”, – patikino Ž.Povilaitienė.
Kinologė labai džiaugiasi, kad Lietuvoje jau senka nesveikas žavėjimasis agresyvių veislių keturkojais, auga domėjimasis šunimis kompanionais. „Man smagu, kad vesdama už pavadėlio šunį nebesulaukiu pašaipių žvilgsnių ir replikų – žmonės pradėjo labiau vertinti naminius gyvūnus, juos mylėti. Manau, LKD nemaža nuveikė, kad Lietuvoje atšiltų kinologinis klimatas. Pakanka prisiminti vien kinologų indėlį, sudarant, patvirtinant agresyvių veislių sąrašą, uždraudžiant jas veisti bei prekiauti tokių veislių šuniukais”, – sakė Ž.Povilaitienė.
Virginija Skučaitė