Tąkart sostinės Verkių rūmuose viešpatavo klasika. Klasicistinio stiliaus menėse skambant klasikinės muzikos kūriniams vyko tapytojos Gražinos Vitartaitės klasikinių tapybos formų – peizažo, natiurmorto – parodos atidarymas.
Vakaras prasidėjo suspindus Balio Dvariono „Žvaigždutei”. Solistės Rasos Juzukonytės balsas ir pianistės Rūtos Mikelaitytės muzika pakylėjo susirinkusiųjų mintis, visi dienos rūpesčiai akimoju nutolo.
Grafikas Kęstutis Ramonas Vitartaitę pristatė kaip tradicines meno vertybes puoselėjančią dailininkę, meno, kuris grumiasi su garsiai rėkiančiu, bet tuščiu, vienadieniu menu, tiražuojamu šiuolaikiniuose centruose.
Šią situaciją Ramonas pavadino baroko ir klasicizmo dvikova, kai pusiausvyros netekusią pasaulėjautą keitė antikinių formų tobulumo, harmonijos ilgesys. Jis priminė Verkių rūmų istoriją, čia gyvenusias iškilias asmenybes, flamandų mažosios klasikos kolekciją, atsidūrusią Ermitaže, garsią ginklų, gobelenų ekspoziciją. Jo nuomone, klasikinė Vitartaitės tapyba suauga su šiais rūmais, įsigyvena jų erdvėse. – Mindaugas Klusas.