Lietuvos nepriklausomybės apgynimas – prieš tankus krūtines atstačiusių piliečių, o ne vėliau dėl valdžios ir riebesnio kąsnio besiriejusių politikų nuopelnas.
Taip „Vakarų ekspresui” sakė ne vienas buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, pirmųjų vyriausybių nariai.
Penkioliktąsias Sausio 13-osios nakties įvykių metines politikams teks pasitikti raudonuojant iš gėdos dėl pamirštų idealų bei moralios politikos nebuvimo.
Patiko „lubos”
Neseniai atliktos apklausos rezultatai byloja, kad net 32 procentai respondentų komunistinį režimą įvertino kaip gerą ir labai gerą.
Daugiausiai vyresniojo amžiaus žmonės teigė jaučiantys nostalgiją raudonosios vėliavos laikams, todėl „Vakarų ekspresas” žinomų politikų pasiteiravo, kokios gali būti to priežastys.
„Gintarine ledi” praminta pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerė Kazimira Prunskienė įsitikinusi, kad komunistinio režimo pasiilgę tautiečiai gyvenimo kokybę matuoja pernelyg siaurai ir kiekybiškai.
„Jie prisimena, ką galėjo nusipirkti, kiek pinigų uždirbdavo, dalis žmonių užėmė neblogas pozicijas visuomenėje, o dabar jaučiasi prasčiau. Tai – psichologinis dalykas. Nemanau, kad būtų daug norinčiųjų grįžti į senąją sistemą, tiesiog dauguma nepatenkinti dabartine valdžia ir su tuo sieja savo nusivylimą bei tariamą norą grįžti į komunistinę sistemą”, – „Vakarų ekspresui” sakė K. Prunskienė.
Ji prisiminė, kad sovietiniais laikais galimybių reikštis „lubos” buvo žemos ir visiems vienodos, žmonės buvo prie to pripratę. Juoba labai nedidelė visuomenės dalis pranokdavo pragyvenimo lygio vidurkį.
„Jaunimas ir žmonės, kurie turi platesnes galimybes, tas „lubas” pralaužė ir visai nesiilgi sovietinių laikų”, – samprotavo buvusi premjerė.
Baugina nežinia
Buvęs 1990-1991-ųjų metų Vyriausybės vadovės K. Prunskienės pavaduotojas Romualdas Ozolas nostalgiją sovietmečiui paaiškino tuo, kad gyvenimas Tarybinėje Lietuvoje buvo stabilus, o tai žmonėms teikė pasitikėjimo savo ateitimi.
„Buvo aišku, kokią gausi algą, pensiją, o dabar žmonės pasigenda to stabilumo, žinojimo, kas bus rytoj. Šiuo metu socialiniai skirtumai – neapibrėžti, socialinio saugumo garantijos – taip pat”, – mūsų dienraščiui sakė R. Ozolas.
1991-1992 metais ministru pirmininku dirbęs Gediminas Vagnorius – priešingai, yra linkęs manyti, kad atlikto sociologinio tyrimo rezultatai objektyvios padėties neatspindi.
„Juk absoliuti dauguma – du trečdaliai – Lietuvos gyventojų remia narystę Europos Sąjungoje bei NATO. O vyresnio amžiaus žmonės visada linkę į nostalgiją, nes visada malonu prisiminti jaunystę. Kitas dalykas – dažnai vienokia ar kitokia nuomonė yra tik protestas prieš neteisybę, pajamų diferenciaciją bei valdžios savivalę”, – sakė „vagnorkėmis” pramintos buvusios laikinosios šalies valiutos „tėvas”.
Buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas Aloyzas Sakalas nostalgijos sovietmečiui klausimu buvo lakoniškas: „Valdžia nesiskaito su paprastu žmogumi ir nepaiso moralios politikos principų”.
Nuopelnai – tautai
„Vakarų ekspreso” paprašyti pakomentuoti, kaip skiriasi politikų požiūris į tautą, valstybę, savo darbą prieš 15 metų ir dabar, politikai pratrūko emocijomis.
R. Ozolas karštai įrodinėjo, kad Lietuvos nepriklausomybę apgynė tauta, o ne politikai.
„Didžiausias nuopelnas tenka tiems, kurie sausio 13-osios naktį žuvo ir buvo sužeisti. Net sovietinės armijos karių pyktis buvo išgaravęs, kai jie susidūrė su karštu žmonių įsitikinimu, kad Lietuva – jų, o ne sovietų žemė. Ką vėliau darė politikai – kitas reikalas. Vyko kova dėl valdžios, vienų pjudymasis su kitais. Nepriklausomybės atkūrimo politikų nuopelnu aš nepavadinčiau”, – sakė R. Ozolas.
Jo įsitikinimu, Lietuvos politikai vėliau pardavė ir savo principus, ir vertybes.
„O tuomet, sausio 13-ąją, nebuvo žmonių, kurie būtų pardavę idealus ir vertybes net jei ir grėstų pavojus gyvybei. Net karių okupantų flanguose buvo žmonių, kurie palūžo pamatę mūsų valią”, – teigė R. Ozolas.
Dar vienas buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys Egidijus Klumbys mūsų dienraščiui sakė manantis, kad dabar į didžiąją politiką ateinama kaip į verslą – politika naudojama kaip įrankis verslo reikalams tvarkyti.
„Sprendimai daromi dėl naudos sau ir partijai. Anuomet dauguma politikų buvo romantikai, idealistai, kurie tikėjo, kad nepriklausomoje Lietuvoje įsitvirtins teisingumas, tvarka, tačiau tokios svajonės greitai sprogo kaip muilo burbulas”, – svarstė politikas.
Anot jo, moralė greitai, vos atkūrus nepriklausomybę, buvo pamiršta todėl, kad atsirado priėjimas prie didžiulių pinigų. „O po to, žinote, kaip toje patarlėje, kad šiltoje mėšlo krūvoje musės greitai dauginasi… Dabar niekas apie moralę nebekalba, tik apie naudą ir šiek tiek apie valstybę”, – dalijosi mintimis E. Klumbys.
Bėdos pasibaigs
Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime buvo daugiau idealizmo, nuoširdumo siekiant pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, atkurti nepriklausomą valstybę.
Taip teigė G. Vagnorius, kuriam atrodo, kad anuomet pati pilietinė visuomenė privertė deputatus kelti aukščiausius idealus.
„Visuomenė labai aktyviai stebėjo politinius įvykius ir kėlė aukštus moralinius reikalavimus politikams. Dabar dalis visuomenės išgyvena moralinę krizę, o tai atsiliepia ir politinei valdžiai. Žmonės išvarginti reformų, sunkiai sekasi atrinkti sąžiningus politikus, todėl kai kada liaudis specialiai išrenka kuo blogesnį veikėją. Tačiau tai – neišvengiamas demokratinės valstybės laikotarpis, kuris pasibaigs, kaip ir kitose valstybėse”, – teigė buvęs premjeras.
A. Sakalui taip pat kliuvo tai, kad žmonės pasirenka ne tuos politikus, kuriais gali vėliau pasitikėti, o tuos, kurie daugiau žada ir dovanoja.
„Tauta yra nusivylusi tradicinėmis partijomis, nes jos nesilaikė rinkiminių pažadų, ir ieško naujų mesijų, kurie dar teikia vilties. Tačiau aš tikiu, kad politinė kultūra Lietuvoje stiprės, žmonėms atsibos sėdėti sudėjus rankas, tylint ir nereaguojant. Ateis laikas, kai visuomenė ims daryti spaudimą valdžiai”, – samprotavo A. Sakalas.
Vengė klaidų
„Mes buvome idealistai”, – apie pirmąją Vyriausybę kalbėjo K. Prunskienė.
Ji tikino, kad pirmaisiais atkurtos nepriklausomos valstybės gyvavimo metais politinės klaidos galėjo tautą nublokšti į skurdą, todėl jos buvo nepateisinamos.
„Apie neskaidrius sprendimus, savanaudišką politiką negalėjo būti nė kalbos. Pirmaisiais atgimimo metais reikėjo pakeisti valstybės ekonomikos sistemą, iš planinės pereiti į rinkos ekonomiką, kuri būtų socialiai orientuota. Reikėjo gerinti verslo sąlygas, apsaugoti valstybę nuo pragyvenimo lygio smukimo, suvokti daugybę naujų dalykų”, – sakė K. Prunskienė.
Ji tikino, kad dabar jai skaudu matyti kitokius reiškinius valdžios ešelonuose – aršumą kovojant dėl valdžios, o tai nuvilia tautą.
„Labai stinga geranoriškumo, konsolidacijos vardan valstybės interesų. Tačiau aš nesakau, kad esame liūne ar pelkėje. Esame aplinkoje, kurią tenka vertinti nevienareikšmiškai. Tokią aplinką patys ir susikūrėme, todėl daugiau reikėtų kalbėti apie kilnius, taurius dalykus, nes geras pavyzdys – taip pat užkrečiamas”, – siūlė politikė.
Pavojus suvienija
Paklausti, ar žmonės eitų ginti dabartinės valstybės, dauguma pašnekovų atsakė teigiamai.
Pasak K. Prunskienės, tam tikros grėsmės akivaizdoje žmonės sugeba atsikratyti ydingų dalykų, savo naudos siekimo, tačiau ji pripažino, kad entuziastų dabar būtų mažiau.
R. Ozolą sujaudino neseniai matytas reportažas apie tai, kad sausio 13-osios naktį sužeista mergina šiemet atsisakė atvykti į penkiolikmečio minėjimą. Taip išreikštas protestas prieš dabartinę valdžią.
G. Vagnoriaus nuomone, minios ir vėl stotų ginti valstybės laisvės, nes žmonės, jo nuomone, sugeba atskirti nepriklausomos valstybės poreikius nuo politinės valdžios – šie dalykai esą nesutapatinami.
Denisas Nikitenka