Ko gero, vis arčiau ta diena, kai kiniškų restoranų kvartalėliai Kauno, Vilniaus ir visos Europos senamiesčiuose taps tik malonia smulkmena, palyginti su artėjančiu pigios Kinijos produkcijos cunamiu. Kiniški marškinėliai, kelnės, puskojinės, lino gaminiai, avalynė, staltiesės, užtiesalai, užuolaidos, megztiniai, legaliais ir nelegaliais būdais jau užkariavę turgų prekystalius, grasina iš mūsų akiračio galinga banga iššluoti lietuviškus ir kitus europietiškus gaminius. Ir ta produkcija anaiptol ne visuomet yra tokia nekokybiška, kaip mėginama įteigti neva neišrankiam pirkėjui. Šios produkcijos kainos ir kokybės santykis kartais dera labiau nei brangių ir esą garantuotai kokybiškų gaminių. Nebūtinai pigiai nusipirksi tik prastą prekę, o už didelę kainą galima nusipirkti ir šlamšto.
Šių metų pirmasis pusmetis Kinijos produkcijai buvo „auksinis” laikotarpis, nes nuo sausio jai nustojo galioti pasaulio eksporto kvotos, o Europos Sąjunga nebuvo įvedusi jokio eksportą ribojančio draudimo. Jis turėjo įsigalioti nuo birželio 11 dienos, tačiau, likus kelioms valandoms iki draudimo įsigaliojimo, po „nuoširdžių” derybų Šanchajuje ES ir Kinijos prekybos bosai sukirto rankomis.
Europos Komisija pareiškė, kad susitarimas leidžia „protingą” eksporto iš Kinijos augimą ir suteikia pakankamai laiko ES tekstilės pramonei „prisitaikyti”. Sutarta, kad dešimties tekstilės ir tekstilės prekių eksporto augimas į ES kasmet sudarys 8-12,5 proc. Šiame dešimtuke – medvilniniai audiniai, marškinėliai, lino verpalai, užtiesalai, staltiesės, kelnės ir kt.
Šis „protingas” susitarimas sukėlė Europos gamintojų sąmyšį – eksporto augimas esąs neleistinai didelis, apsiribota tik dešimtimi tekstilės kategorijų, nieko nekalbama apie tai, kokių priemonių bus imtasi 2008 m., stabdant kiniškos produkcijos cunamį.
ES tvirtina pasinaudosianti galimomis importo apribojimo teisėmis, kurias suteikia Kinijos įstojimo į Pasaulio prekybos asociaciją sąlygos. Jos leidžia riboti importo iš Kinijos augimą iki 7,5 proc., jei importuojamos prekės daro didelę žalą vietos rinkai.
O čia jau įmanomos interpretacijos, kas yra didelė žala, o kas menka, ir manipuliacijos įrodymais, ar įmonės tikrai žlunga dėl kiniškos produkcijos konkurencijos, ar dėl kitų priežasčių.
Lietuvos tekstilininkai su didžiausiu nerimu prabilo apie šiai šalies eksporto šakai maitintojai gresiantį pavojų ir kategoriškai prieštarauja pasirašytajam memorandumui tarp ES ir Kinijos. Nerimauja ir avalynės gamintojai, kurie vienijasi su Italijos batsiuviais, reikalaujančiais riboti kiniškos avalynės importą į ES. Lietuvoje jau liko vos du didesni batų gamintojai – tai Kauno „Lituanica” ir Šiaulių „Sabalin”. Vilniaus „Apavikta”, neatlaikiusi konkurencijos, savo gamybą sustabdė. Kauno avalynės gamintojai, kelerius metus dirbę pelningai, pernai patyrė 4,6 mln. Lt nuostolių.
Batsiuviai ragina gintis ne tik kvotomis, bet ir techniniais, higienos reikalavimais.
Šalies Aprangos ir tekstilės įmonių asociacija apskaičiavo, kad jau šiemet iš Kinijos į ES leidžiama įvežti beveik pusę milijardo marškinėlių, trečdalį milijardo vyriškų kelnių, 55 tūkstančius tonų medvilnės audinių ir kt.
Per pastarąjį pusmetį, kai prekės iš Kinijos į Europą plūdo nestabdomais srautais, kiniškos avalynės importas į ES išaugo 681 proc. Pernai per keturis mėnesius buvo įvežta 24 milijonai porų batų, šiemet per tuos pačius mėnesius – 162 mln. porų. Megztinių importas, palyginti su pernykščiu laikotarpiu, iš šios milžiniškos šalies išaugo 534 proc.
Kinijos augimo skaičiai yra stulbinantys. Pramonės gamyba per penkis šių metų mėnesius išaugo 16,3 proc. – pagaminta produkcijos už 312 milijardų JAV dolerių. Tekstilės ir avalynės eksportas stryktelėjo kaip dera Azijos tigrui – daugiau nei 30 proc. Investicijos šioje šalyje auga dar sparčiau, nei tikėjosi drąsiausi ekonomikos ekspertai, – 28 proc.
Manoma, kad Kinijos konkurencija dar labiau ims spausti ne tik tekstilės, avalynės, bet ir elektronikos, o vėliau ir baldų gamybos pramonę.
Audronė Kanapickienė