Sausio pradžioje Vilniuje ir Kaune, mėnesio antroje pusėje – Kėdainiuose rengiami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus obojininko Juozo Rimo bei pianistės Alfredos Rimienės koncertai.
Dar prieš porą ir daugiau dešimtmečių, kai Juozas Rimas grodavo Lietuvos kameriniame orkestre, Senosios muzikos ansamblyje, Pučiamųjų kvintete ir Nacionaliniame orkestre, jo pavardė gal ir nebūdavo spausdinama atskira eilute afišose. Tačiau gyva muziko prigimtis veržėsi į kūrybingesnę raišką, tad tas vardas netrukus atsirado. Profesoriaus vardas neginčijamai garsus.
Ne vien dėl ilgos pedagoginės praktikos ir gausaus būrio mokinių. Ne tik dėl koncertų Lietuvoje su įvairiais muzikų kolektyvai, gastrolių po užsienį. Aišku, ir ne tik dėl penketo autorinių plokštelių. Rimą jau ima medžioti kompozitoriai, besitaikantys į savo kūrinių atlikimą, kur skambės obojus.
O 2002-aisiais, ir išsiliejo tai, kas ilgai knibždėjo, skrebėjo, kankino. Gražaus tembro balsą turintis Juozas, mėgdavęs padainuoti bičiulių būryje, ryžosi išeiti dainuoti publikai su obojumi rankose. Ilgesingos ir švelnios, linksmos ir ritmingos lietuviškos liaudies dainos, čia pat tarsi nė neatsikvėpus, papildant obojaus improvizavimo intarpais, pavergė publiką ir įkvėpė muzikui drąsos. – Birutė Liauškienė