Kauno apskrities viešosios bibliotekos kino klubas „Penkios žvaigždutės” ir šiemet anksti pradėjo naująjį sezoną
Trečiadienį susitikti su kauniečiais iš Vilniaus buvo atvykę režisierius Almantas Grikevičius ir aktorė Eugenija Bajorytė.
„Vaikas iš Šančių”
Septyniasdešimtmetį neseniai pasitikęs režisierius Almantas Grikevičius save vadina „vaiku iš Šančių”, kur gimė 1935 metais. Jo apsisprendimą tapti kinematografininku lėmė daugelis aplinkybių. Tikriausiai ne paskutinė – iš tėvo paveldėti meniniai genai.
Tik po tėvo ankstyvos mirties (jis mirė nuo džiovos būdamas keturiasdešimt dvejų metų) Almantas sužinojo, kad 1929 metais jis Kauno vaidybos studijoje mokėsi pas Konstantiną Glinskį, bendravo su Borisu Dauguviečiu. O sūnui kartą yra pasakęs: „Jei tu būsi aktorius, aš tave nušausiu!”
Karo košmarai
Kita svarbi priežastis, davusi didžiulį impulsą meninei kūrybai, anot Almanto Grikevičiaus, buvo karas. „Mes gyvenome Šančiuose prie kapinių, kur vėliau buvo palaidoti Darius ir Girėnas. O netoliese buvo belaisvių stovykla. Ir mes dažnai matydavome keistas procesijas, panašias į šiurpų karnavalą: žiemą beveik pliki į kapines eidavo belaisviai, tempdami apšalusius mirusiųjų kūnus. 1942-1943 metų žiema buvo labai šalta, todėl tų lavonų neužkasdavo į žemę, o kraudavo į sniegu apipustytas stirtas. O grįždami atgal šios procesijos nariai mainydavo šaukštus ir iš medžio išdrožtus žaislus į duonos kriaukšlę”.
„Taip atėjo kančios suvokimas. O grožį simbolizavo arkangelai Šančių bažnyčioje. Čia rimtimi dvelkianti aplinka žadino stiprią viltį, kad viskas greitai pasikeis. Mano kartos menininkams šis jausmas labai pažįstamas”, – dalijosi skaudžiais prisiminimais režisierius.
Karo tema dažnai iškyla Almanto Grikevičiaus filmuose, turėjusiuose gražų tarptautinį rezonansą: pirmas pilnametražis filmas „Jausmai” (sukurtas kartu su Algimantu Dausa) buvo apdovanotas San Sebastiano kino festivalyje, o Pirčiupio kaimo tragediją atkūręs „Faktas” Kanuose buvo apdovanotas už geriausią aktorės Jelenos Solovej vaidmenį.
Apie draugus ir kolegas
Nemažai gražių žodžių Almantas Grikevičius pasakė apie savo mokytoją ir draugą Vytautą Žalakevičių, pagal kurio scenarijus jis sukūrė geriausius savo filmus. „Dabar, kai beveik dešimt metų Vytauto nėra su mumis, pasidariau už jį vyresnis”, – su širdgėla sakė Almantas Grikevičius. O paklaustas, ar ilgos kūrybinės draugystės su Vytautu Žalakevičiumi nenulėmė abiejų „kaunietiškumas”, maestro tik liūdnai nusišypsojo.
Almanto Grikevičiaus filmuose debiutavo daug lietuvių aktorių – Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis, Vidas Petkevičius. O režisierių į Kauną atlydėjusi aktorė Eugenija Bajorytė ne tik debiutavo Almanto Grikevičiaus „Jausmuose”, bet ir šio lietuvių kino šedevro filmavimo metu susipažino su savo būsimu vyru aktoriumi Regimantu Adomaičiu. Tada jaunoji Eugenija dar buvo Konservatorijos studentė, tobulinusi savo vokalinius sugebėjimus. Jau po „Jausmų” ji baigė mokslus ir net tapo Valstybinės filharmonijos dainininke. Tačiau muzikinės karjeros nepadarė, nes ją paaukojo šeimai. Į klubo žiūrovės klausimą, ar aktorė dar dainuoja, Eugenija Bajorytė atsakė: „Dažniausiai dainavau lopšines vaikams” („trims kunigaikščiams”, – pridūrė Almantas Grikevičius).
Žiūrovai visą valandą bendravo su mielais kino klubo svečiais, o jiems išvykus pažiūrėjo Almanto Grikevičiaus filmą „Ave vita” (1969 m.).
Gediminas Jankauskas