Bendraamžių patyčios mokyklose kelia grėsmę tiek skriaudžiamam, tiek jį puolančiam paaugliui
Suaugę žmonės stebisi, kodėl vaikai būna tokie žiaurūs. Įžeidinėjimų, patyčių, skriaudų, kokius iš bendramokslių patiria žemesnių klasių vaikai, kartais net sunku įsivaizduoti. Iš vienos pusės – gležna, todėl greitai pažeidžiama vaiko psichika, o iš kitos – net mirtini bendraamžių smūgiai.
Bijo pasiskųsti
Į vaikų smurtinius „žaidimus” suaugusieji kartais numoja ranka: išaugs – pasitaisys, o skriaudžiamieji užsigrūdins, todėl vėliau bus jau lengviau iškęsti ir suaugusiųjų gyvenimo nesėkmes. Pensininkė Ona Starinskienė iš Raseinių, pasiūliusi šią temą, pasakojo, kad jos sūnėnas Jokūbas labai nenori eiti į mokyklą. Moteris baisėjosi jo tėvų elgesiu, kurie trečiaklasį kartais net diržu „skatina” eiti į mokyklą. „Pamažu ir labai atsargiai pamėginau išsiaiškinti, kodėl mano anūkas nenori eiti į klasę, nors neblogai mokėsi, mokytojos net buvo pagirtas. Pagaliau vaikas prisipažino, kad bendraklasiai visaip iš jo tyčiojasi. Šį juodą darbą pradėjo iš kitos mokyklos perkeltas antrametis, todėl vyresnis ir stipresnis Saulius. Tai jis per pertraukas bjauriai prasivardžiuoja, stumdosi, išmėto Jokūbo daiktus, kurių vaikas nespėja prieš pat pamoką susirinkti. Dėl to net mokytoja ne kartą išbarė, o vaikai dėl to sutartinai juokėsi”, – dėl anūko nesėkmių jaudinosi senyva moteris.
Dažnai kyla klausimas: kodėl visaip skriaudžiami vaikai nesiskundžia mokytojams, tėvams, kodėl jų negina bendraklasiai? Čia galėtume susimąstyti ir mes, suaugusieji. Ar dažnai imame ginti puolamą silpnesnį? Kur kas dažniau bevelijame „nieko nematyti”, sprukti šalin, kol patys dar negavome į kailį. Šitokią „poziciją”, matyt, ne vienas atsinešėme iš vaikystės patirties.
Psichologai tvirtina, kad vaikai nesiskundžia dėl įvairiausių priežasčių, bet svarbiausia yra tai, kad skriaudžiami vaikai nepasitiki mokytojais, tėvais. Jie bijo, kad po skundo bėdos gali tik sustiprėti. Be to, nesinori ir bendraamžių akyse tapti skundiku, dar vadinamu „stukačiumi”. Tokiose situacijose, anot specialistų, vaikai tarsi susisluoksniuoja. Vieni net stengiasi padėti (įsiteikti?) agresijos lyderiui, kiti tik pritariamai šypsosi. Bene daugiausia tų, kurie, matydami skriaudžiamą draugą, nesitraukia iš nemalonios situacijos, bet pasyviai tyli, nes taip pat bijo, kad nepradėtų jų puldinėti. Kiti paprasčiausiai pabėga, nors po to galbūt jaučia graužatį ir nepatogumą.
Agresija pavojinga abiem pusėms
Labiausiai mes linkę užjausti skriaudžiamą, nes ilgainiui jis gali įsigyti nevisavertiškumo kompleksą. Ypač kai neranda atsakymo į klausimą: kodėl tyčiojamasi tik iš manęs? Pasitaiko, kad įžeidinėjimai pasiekia tokį laipsnį, kad užguitam ir laiku pagalbos nesulaukusiam vaikui net kyla noras nusižudyti. Tačiau psichologai tvirtina, kad reikia padėti ir skriaudikui, nes kartais neklaužada smurtu bando paslėpti savo paties menkumą, nepasitikėjimą. Kiti būna patyrę savo tėvų, globėjų ar kiemo draugų smurtą. Išėję tokią, nors ir trumpą gyvenimo mokyklą, dabar stengiasi niekuo dėtiems atkeršyti.
Kartais tėvai, sužinoję, kad jų vaikas terorizuojamas, „vyriškai” pataria: „Pats esi kaltas – kodėl neduodi grąžos. Užvožk keletą kartų į dantis, ir atstos”. Dar priduria, kad ir jam vaikystėje taip buvo ir tik tokiu būdu atsikratė skriaudėjų. Psichologai griežtai kritikuoja, nes mano, kad tokiu būdu tik dar labiau platiname agresiją, kuri, kai kurių nuomone, mokyklose jau plinta tarsi epidemija. Vaikai retai tyčiojasi iš vyresnių ir stipresnių, nes kur kas dažniau aukomis pasirenka bendraamžius ar silpnesnius. Agresyviu elgesiu stengiasi sukelti fizinį arba emocinį skausmą. Akiplėšos visaip erzina, pravardžiuoja, atiminėja ar demonstratyviai išmėto ir gadina, o kartais ir atima aukos daiktus. Kitąkart elgiasi priešingai: ignoruoja, nepriima žaisti, visaip atstumia. Tokia „taktika” paauglį žeidžia nė kiek ne mažiau kaip atviras smurtas.
Išeičių beieškant
Specialistai pataria labai jautriai įsiklausyti į vaiko skundą, leisti suprasti, kad jį tėvai labai myli ir nori padėti. Tačiau nereiškia, kad tą pačią minutę pareikšti pretenzijų reikia bėgti pas akiplėšos tėvus. Kur kas protingiau, pasitarus su mokytojais ir mokyklos psichologe, surengti susirinkimą, kuriame įtaigiai išaiškinti, kad patyčios ir prievarta mokykloje nėra toleruojama, kad bendraklasiai privalo vienas kitą gerbti, nepriklausomai nuo jų išvaizdos ar socialinio sluoksnio.
Nuo jaunumės galime skiepyti pilietinę poziciją – apie negeroves atvirai pasakyti savo nuomonę, suprasti, kad pranešimas apie galbūt būsimą nusikaltimą nėra gėdingas dalykas, o atvirkščiai – sveikintinas.
Mokykliniai „žaidimai” virsta nusikaltimais
Mokykloje prasidėjęs centų atiminėjimas, įsakymai iš tėvų pavogti ir jiems atnešti vis didesnes pinigų sumas, vėliau baigiasi laisvės netekimu. Nepilnamečių nusikaltimų statistika jau senokai šiurpina. Užpernai už įvairius nusikaltimus buvo nuteisti 2203 nepilnamečiai. Šiuo atžvilgiu ypač buvo „derlingi” 2002 metai. Tada įstatymams buvo nusižengta ir padaryta 5152 nusikaltimai ir 8178 teisės pažeidimai. Lyginant su 1992 metais, šie skaičiai dvigubai didesni.
Blogos tendencijos ir toliau neduoda ramybės. Nusikalsta vis jaunesni asmenys, todėl teisininkai jau ne juokais siūlo mažinti nusikaltimo padarymo amžių, kad būtų galima kuo greičiau bausti kaip suaugusį žmogų. Paauglių nusikaltimai žiaurėja, vis dažniau jie padaromi pakartotinai. Pavyzdžiui, 2004 metais pakartotinai nusikaltusių nepilnamečių skaičius išaugo dvigubai, ir tai sudarė apie penktadalį visų nusikaltimų.
Julius Lenčiauskas
🙁 😕 😕 😕 😕 😉 😉 😉 😉 😉 😉 😉