2006-ieji prasidėjo tarptautiniu įvykiu, kuris jau pelnė naujo „šaltojo karo” pirmojo akordo pavadinimą.
Kremliaus sprendimas užsukti dujų čiaupus Ukrainai sukėlė šoką ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir Vakarų Europoje, kuri iki šiol jautėsi saugi. Pasak britų „Times”, „prezidentas Putinas privertė Europą drebėti; ne tik nuo šalčio, bet ir iš baimės”.
Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, Rusijos ir Ukrainos konfliktą pavadindamas pamoka Europai, nepasakė nieko naujo. Jis tik dar kartą priminė grėsmes, kurios kyla, kai energetiniai ištekliai gaunami iš vieno ir to paties šaltinio.
Po to, kai Rytų kaimynė dar kartą pasišvaistė dujų vėzdu, Lietuvoje tikriausiai vėl padrąsės balsai tų politikų ir energetikų, kurie tebepuoselėja mūsų šalies, kaip atominės valstybės, idėją. Turbūt vėl bus prisimintas elektros tiltas į Vakarus per Lenkiją, kurio statybos iš mirties taško negalėjo išjudinti net abiejų kaimyninių valstybių vadovai, ne kartą prižadėję į būsimąją statybvietę nusiųsti buldozerius savo iniciatyva, jeigu to nepadarys kiti pareigūnai.
Drebuliai (nuo šalčio ir iš baimės) vėl paskatino kalbas apie naujų energetikos išteklių paieškas visame Senajame žemyne. Net Didžiojoje Britanijoje, kuri iš visos Vakarų Europos energetiniu požiūriu yra bene saugiausia, vėl prabilta, jog reikia statyti daugiau atominių elektrinių, kad būtų atsikratyta nepatikimų tiekėjų.
Nepatikimos jau anksčiau tapo kai kurios Artimųjų Rytų valstybės. Tačiau paaiškėjo, kad abejotina tiekėja gali būti ir Rusija, kuri iki šiol gynė gerą savo reputaciją bent partnerių Vakaruose akyse.
Bet ir praeityje buvo visko. Su švaistymusi dujų ir naftos vėzdu Lietuva susidūrė vos paskelbusi atkurianti savo nepriklausomybę. 1990-ųjų balandžio 18 d. buvo užsukti naftos čiaupai – Mažeikių naftos perdirbimo įmonė liko be žaliavos.
Dar po dienos Lietuva liko be dujų. Apie kokias nors kainas, dėl kurių dabar ginčijasi Maskva ir Kijevas, tada nebuvo jokios kalbas. Nafta ir dujos buvo panaudotos kaip politinis ginklas.
Tai šiomis dienomis priminė žinoma Rusijos demokratė Valerija Novodvorskaja: „Savotiškas dovanų ir bausmių fondas – mūsų dujos. Jomis neprekiaujama, jomis šiandien kariaujama siekiant sunaikinti Vakarų demokratijos daigus NVS erdvėje. Taip praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje buvo kariaujama su Lietuva. Bet gali būta skirta ir premijų. Kaip Lukašenkai: už kažkur miškuose nužudytus opozicijos veikėjus, už nepriklausomos žiniasklaidos sunaikinimą ir t.t.”
1990-aisiais už laisvės troškimą buvo baudžiama Lietuva. Po beveik šešiolikos metų smūgis smogtas Ukrainai, nenorinčiai taikstytis su amžinu „jaunesniosios sesės” vaidmeniu.
„Rusijos konfliktas su Ukraina dėl dujų – ne paprastas kerštas už pernykštį pralaimėjimą prezidento rinkimuose, net tik bausmė aikštingiems kaimynams ir pamoka kitoms posovietinės erdvės šalims, ne mažiau negu Ukraina priklausomoms nuo Rusijos dujų. Tai Rusijos naujojo pasaulinio vaidmens – energetinės supervalstybės – premjera”, – teigia Rusijos publicistas Pavelas Arsenjevas. Jis įspėja, kad šią premjerą deramai turėtų įvertinti kaimyninės valstybės.
Lietuvoje ilgai buvo šaipomasi iš buvusio mūsų ūkio ministro, ketinusio nė už ką „prie vamzdžio neprileisti Ivano”. Dabar jau visoje Vakarų Europoje ne juokais susirūpinta, kad šis čiaupų užsukinėtojas elgiasi visiškai neprognozuojamai.
Pavyzdžiui, Vokietijos, Austrijos ir kitų šalių verslininkams niekaip nesuprantama, kodėl jie turi kentėti, jeigu pešasi Kijevas su Maskva. Prieš kurį laiką tai irgi buvo nesuvokiama Lietuvos ir Lenkijos verslo žmonėms, kai „Gazprom” buvo užsukęs čiaupus tramdydamas savo partnerį Lukašenką.
Pamokas Rusija duoda beveik visiems partneriams, tik laiką pasirenka skirtingą. Ar tie partneriai iš šių pamokų padarys kokias nors išvadas, kurios neišvengiamai bus susijusios su diržų susiveržimu ir kitomis nepopuliariomis, brangiai kainuojančiomis priemonėmis? Jeigu ne, vėzdu bus mosuojama dar ilgai – tol, kol Sibire baigsis naftos ir dujų atsargos.
Leonas Žalys