Mūsų šalies lenktynininkai pavydi latviams, dalyvaujantiems prestižiniame dykumų maratone.
Tarp prestižiškiausių planetos lenktynių – Dakaro ralio – dalyvių ir šiemet nematyti lietuviškų pavardžių.
2003-iaisiais į šias ekstremalias varžybas nuvykę trys Lietuvos ekipažai buvo paskutinieji, kurie ragavo Dakaro lenktynių duonos.
Į klausimą, kodėl jau dvejus metus niekas nesiryžta vėl įveikti nuo Europos iki Afrikos žemynų besidriekiančios lenktynių trasos, buvę Dakaro ralio dalyviai tik nelinksmai šypsosi.
Du garsiuosius dykumų maratonus įveikęs Antanas Juknevičius teigia, kad lietuvių startai Dakaro varžybose šalies sporto valdžiai nė motais.
Be to, jis prognozuoja, jog esant tokiai Lietuvos automobilių sporto federacijos pozicijai, kokia ji yra dabar, vargu ar greitu laiku mūsų šalies sportininkai vėl vyks į šias lenktynes.
Jam antrino ir dar vienas Dakaro ralio dalyvis Arūnas Lekavičius, kuris sakė, jog „pakelti” finansinę varžybų naštą lietuviams per sunku.
„Turiu Dakaro lenktynėms parengtą automobilį, visas reikalingas atsargines detales. Tačiau iš kur man gauti 300 tūkst. litų, kurie reikalingi, norint dalyvauti lenktynėse”, – skėsčiojo rankomis A.Lekavičius.
Tuo tarpu Lietuvos automobilių federacijos prezidentas Romas Austinskas sakė, kad dėl šios susidariusios situacijos kalti patys lenktynininkai.
„Norintieji vykti į Dakarą slepia savo planus. Kiekvienas – už save. Sportininkai ir mes, vadovai, kalti, jog nėra šių lenktynių strategijos”, – teigė šalies automobilių federacijos prezidentas.
Pinigai ir automobilis
Kalbėdamas apie tai, ko reikia norint varžytis Dakaro ralio trasose, lenktynininkas A.Lekavičius gana paprastai įvardijo reikalingus komponentus.
„Pinigai ir automobilis. Daugiau nieko. Galėjau ir šiemet startuoti Dakaro ralyje. Aš turiu parengtą varžyboms automobilį ir reikėjo tik svarbiausios smulkmenos – pinigų”, – sakė jis.
Anot sportininko, vykstant į Dakarą kišenėje reikia turėti nuo 300 tūkst. litų iki begalybės.
„2003 metais vykome į šias lenktynes investavę savo lėšas ir suradę rėmėjus. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau Lietuvoje šiam projektui surasti pinigų. Mūsų šalis yra per maža, kad atsirastų rėmėjas, galintis pasiųsti ekipažą į Dakarą”, – sakė A.Lekavičius.
Reikia kalbėti
„Žinoma, kad norėtųsi, jog Dakaro lenktynėse kasmet kovotų nors vienas Lietuvos ekipažas”, – teigė šalies automobilių federacijos prezidentas R.Austinskas.
Jis mano, kad lenktynininkai patys kalti, jog susidarė dvejų metų šių varžybų „vaakumas”.
„Sportininkai turėtų suprasti, kad reikia keisti poziciją šiuo klausimu. Kaip buvo iki šiol? Niekas niekam nieko nesako, bando savo jėgomis ieškoti lėšų, kiša vieni kitiems pagalius į ratus.
Be abejo, ir federacija turi kitaip žiūrėti į tuos, kurie žada kovoti Dakaro ralyje. Bet kaip tai padaryti, jei visi lenktynininkai slapukauja?
Manau, jau šiemet privalėsime su sportininkais susėsti prie apskrito stalo ir diskutuoti bei priimti sprendimą. Kuo šiandien galime padėti norintiems dalyvauti Dakaro ralyje lietuviams?
Pinigų neturime, tačiau nemokamą licenciją, būtiną šioms varžyboms, sportininkams padarytume”, – sakė federacijos prezidentas.
Latviai tvarkosi geriau
Dukart Dakaro ralio maratone kovojęs lenktynininkas A.Juknevičius dabar savo sportinę karjerą tęsia atstovaudamas Baltarusijos automobilių sporto rinktinei.
Nerasdamas galimybės startuoti Lietuvos komandoje, mūsų šalies sportininkas su baltarusiu Sergejumi Škeliu dalyvauja pasaulio visureigių ralio maratono varžybose, prieš mėnesį kovojo Faraonų dykumų lenktynėse Egipte.
Jis taip pat žada kitąmet varžytis Dakare, tačiau baltarusių ekipoje.
A.Juknevičiui nekelia nuostabos, jog lietuviai jau kurį laiką nevyksta varžytis į Dakarą.
Jis mano, kad šioje situacijoje kalčiausi yra mūsų šalies sporto bei federacijos vadovai.
– Prieš dvejus metus Dakaro ralyje važiavo trys Lietuvos ekipažai. Dabar nė vieno. Kas kaltas? – A.Juknevičiaus pasiteiravo „Ekstra žinios”.
– Neaiškinsiu visų niuansų, tačiau viskas labai paprasta. Niekam nė motais mūsų sportininkų dalyvavimas Dakaro ralyje. Visi tik sako, kad mes garsiname Lietuvą pasaulyje ir tuo viskas baigiasi.
Latviai, kurie jau trejus metus paeiliui kovoja šiose lenktynėse, jaučia valdžios paramą.
Pavyzdžiui, kiekvienas ekipažas ar motociklininkas, kuris vyksta į Dakarą, iš šios šalies sporto departamento ir federacijos gauna 10 tūkst. eurų.
Paklauskite, ar nors vienas lietuvis, važiavęs Dakare, gavo nors centą iš mūsų šalies federacijos? Ne.
– Tačiau Lietuvos automobilių federacijos vadovas R.Austinskas teigė, kad nėra lėšų paremti sportininkų.
– Tai – politikavimas. Kasmet iš Kūno kultūros ir sporto departamento federacija gauna tūkstantines lėšas.
Kiekvienas sportininkas, norintis dalyvauti tarptautinėse varžybose, už licenciją jai pakloja po 500 litų.
Lietuvoje kasmet vyksta apie 300 automobilių renginių – ir vėl leidimai, licencijos, kurių kainos svyruoja nuo 200 iki 300 litų vienam dalyviui.
Pati federacija nieko neorganizuoja ir tik gauna papildomų pinigų, kurie skirti išlaikyti save. Realiai niekas nežino, kur tie tūkstančių tūkstančiai dingsta – jei federaciją patikrintų auditas, manau, jis pasibaisėtų esama situacija.
– Gal kitų šalių lenktynininkai paramos nusipelnę daugiau?
– Mes turime tradicijas. Dar sovietmečiu visi puikiai žinojo, kad geriausi lenktynininkai yra Lietuvoje ir Estijoje.
Niekas niekur nedingo. Turime puikių sportininkų, vienus geriausių mechanikų. Ko vertas vien tas faktas, kad Dakaro ralio „Volkswagen” ekipos vyr.mechanikas yra lietuvis Vytautas Obolevičius.
Jeigu būtų nors kokia parama iš valdžios struktūrų, surinktume tikrai puikią komandą ir nebūtų gėda važiuoti Dakare.
– Kiek reikėtų pinigų, kad Lietuvos ekipažas laimėtų Dakaro ralį?
– (juokiasi). Taip kalbėti būtų utopija. Manau, jog per sezoną vienam ekipažui užtektų 0,5 mln. eurų ir gal per ketverius metus jis sugebėtų iškovoti vietą dešimtuke. Pirmoji vieta Dakare – tai jau Fortūnos reikalas.
Šeštadienį Portugalijoje startavusiame 28-ajame Dakaro ralyje ilgą kelionę iš Lisabonos į Senegalo sostinę – Dakarą pradėjo 252 motociklininkai, 184 automobiliai bei 75 sunkvežimiai.
„Ekstra žinios”