Dvidešimt vienerių Huseinas į Lietuvą su žmona ir sūnumi atvyko prieš keletą mėnesių ir jau pramoko lietuviškų žodžių.
Jauna šeima iš savo tėvynės Čečėnijos bėgo ieškodama ramesnio gyvenimo. Laikiną prieglobstį jie surado Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, kur šiuo metu gyvena 46 pabėgėliai iš Azijos ir Afrikos šalių.
Prieš porą metų, kuomet Lietuvoje buvo pabėgėlių antplūdis, dviems šeimoms tekdavo glaustis viename kambaryje. Lietuvai įstojus į ES ir sugriežtinus sienų kontrolę, pabėgėlių skaičius sumažėjo. 2004 metais pabėgėlio statusą gavo 12 užsienio piliečių, pernai – 4.
Specialistų skaičiavimu dabar Lietuvoje iš viso gyvena apie 400 pabėgėlių, iš kurių 90 proc. – čečėnai. „Tai, matyt, labiausiai lemia geografinė padėtis. Esame šalia Rusijos, jiems Lietuva yra pirma saugi valstybė”, – padėtį aiškina Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių valdybos koordinatorius Lietuvoje Vladimiras Siniovas. Išeiviai iš Čečėnijos ir kitų Azijos šalių anksčiau pas mus atvykdavo tranzitiniu traukiniu, važiuojančiu į Kaliningradą. Pasak specialistų, dabar čečėnai dažnai atvyksta per Baltarusiją.
Kai lankėmės Ruklos pabėgėlių priėmimo centre (PPC), buvo darbo diena. Kieme nesimatė nė vieno užsieniečio. Įėjus į pastatą greitai paaiškėjo tylos priežastis – pro praviras duris matėsi už stalų sėdintys ir mokytojų klausantys pabėgėliai, pasigirsdavo su ryškiu akcentu tariami lietuviški žodžiai. Tai pabėgėlių kasdienybė – kiekvieną dieną jie išklauso po dvi tris pamokas. Septyniolikmetė Diana, atvykusi su vyru ir jo tėvais, sakė norinti sužinoti naujų dalykų: „Esu nepilnametė, negaliu dirbti, todėl kol kas stengiuosi mokytis, kad įgytos žinios vėliau pagelbėtų ieškant darbo”.
PPC psichologė Valentina Bereznaja, tądien vedusi pamoką, savo mokines vis padrąsindavo nebijoti ir atvirai atsakyti į užduodamus klausimus.
Užsieniečiams Rukloje pusmetį taikoma integracijos į Lietuvos visuomenę programa – jie ne tik mokomi lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos visuomenės pažinimo, kompiuterinio raštingumo, vėliau – pasirinkto amato. Pasak socialinės darbuotojos Neringos Gaučienės, ne visi pabėgėliai noriai mokosi lietuvių kalbos. Moteris sako, kad į centrą pakliūna ir tokių žmonių, kurie moka tik savo gimtąją kalbą, kaip ir neseniai atvežta mergina iš Šiaurės Afrikos, su kuria darbuotojams tenka kalbėtis naudojantis „pagaliukais ir piešinukais”.
Rukloje pabėgėliai praleidžia nuo pusės iki pusantrų metų. Čia jie nemokamai aprūpinami gyvenamuoju plotu, drabužiais, higienos reikmenimis ir kiekvienas asmuo kas mėnesį gauna apie 150 litų pašalpą maistui. Kalbinti centro gyventojai tvirtino, kad tokios finansinės galimybės tenkina jų poreikius ir pinigų jiems užtenka.
Ruklos PPC gyvenantys vaikai lanko vietos darželius bei mokyklas. Septynmetė Minosi iš Čečėnijos šiemet nuėjo į pirmąją klasę, o afganistanietis Malukas, į Lietuvą atvykęs vienas, – į aštuntą. Vaikinas noriai mokosi ir jau turi draugų mokykloje. „Lietuviai – geri ir draugiški žmonės”, – pastebi ne pagal metus atrodantis subrendęs penkiolikmetis.
Pasak Maluko, vaikai Rukloje jau yra pripratę prie kitaip atrodančių pabėgėlių ir pernelyg nekreipia į juos dėmesio, o štai kitose vietovėse ir net Vilniuje bei Kaune vaikinas yra pastebėjęs, kad į jį žmonės akylai žiūri. Tačiau pasak afganistaniečio, jis į savo tėvynę jau niekada nebegrįš – sieks įsitvirtinti Lietuvoje ir čia dirbti programuotoju.
Lietuvoje pasilikti bandys ir Minosi mama Lialia. „Norėčiau gyventi Čečėnijoje, tačiau dėl dukros esu priversta būti čia, mano vaikas tėvynėje be baimės nieko daugiau nepatyrė. Dukra ilgai gydėsi psichologines traumas. Anksčiau ji bijojo kareivių, bijojo uniformuotų žmonių. Net ir Pabradėje, pamačiusi apsaugos tarnautojus, Minosi puldavo į ašaras.
Noriu, kad dukra Lietuvoje gautų gerą europinį išsilavinimą, kad įgytų tinkamą profesiją ir surastų savo kelią gyvenime”, – sakė jau metus Lietuvoje gyvenanti čečėnė. Neseniai moteris čia ištekėjo už tėvynainio, kas, beje, neretai pasitaiko tarp pabėgėlių.