Jeigu valdžia padaro klaidą, už ją sumoka jos rinkėjai. Gal kas abejoja šio teiginio teisingumu?
Pateiksiu tik du pavyzdžius…
Pirmas – iš gilios senovės. Socialinių reikalų ir darbo ministrę kadaise kankino galvos skausmas dėl didėjančio „Sodros” biudžeto deficito. Reikėjo ko nors griebtis. Galima buvo skelbti kryžiaus karą tiems, kurie moka atlyginimus vokeliuose ir išvengia atskaitymų „Sodrai”, galima buvo parengti nedarbo mažinimo programą ar dar ką nors sugalvoti.
Ir ministrė sugalvojo: reikia liautis mokėjus pensijas tiems garbaus amžiaus piliečiams, kurie dirbdami prisiduria prie pensijos šimtinę kitą litų, ir „Sodros” biudžetas atsigaus. Ministerijos sprendimas nedelsiant nukeliavo į Vyriausybę. Tuometinis premjeras Rolandas Paksas irgi nusprendė, kad didžiausi valstybės kenkėjai yra ne visokio plauko mafijozai ar valstybės aparato biurokratai, bet paprasti pensininkai, kurie dirbdami tik dėl akių iš valstybės pensijų pavidalu pasisavina šimtus milijonų litų.
Vyriausybė nė nemirktelėjusi pritarė pateiktam planui, visų atspalvių liberalai Seime jį patvirtino. Taip ministrės žodis tapo kūnu ir gyvavo, kol Konstitucinis teismas nenusprendė kitaip. Bet pensininkų pinigai jau buvo negrįžtamai prarasti.
Antras pavyzdys – šių dienų. Vidaus reikalų ministerija parengė naują Valstybės tarnybos įstatymą, kuriame susistemintos visų valdininkų pareigybės, numatyti joms skirtini atlyginimai. Įstatymui pritarė Vyriausybė ir Seimas.
Viskas klostėsi puikiai, kol neatėjo laikas mokėti atlyginimų pagal įstatyme numatytas lenteles. Pasirodo, lėšų tokiems atlyginimams nėra, todėl Vyriausybė įvedė atlyginimą mažinančius koeficientus, kurie iš valstybės tarnautojų kiekvieną mėnesį atimdavo nemenkas pinigų sumas tol, kol Konstitucinis teismas (KT) nenusprendė kitaip. Kadangi KT sprendimai grįžtamosios galios neturi, Vyriausybė neprieštaravo: gerai, gausite įstatyme nustatytą atlyginimą, bet tik nuo KT sprendimo įsigaliojimo dienos.
Čia jau neišlaikė policininkų nervai, ir pareigūnai kreipėsi į administracinius teismus. Vyriausiojo administracinio teismo garbei reikia pasakyti, kad jis nesižvalgė į valdžios vyrų veidus ir priėmė palankų policininkams sprendimą vadovaudamasis tik įstatymu.
Šių dviejų pavyzdžių turėtų pakakti netgi skeptikams. Bet reikia išsiaiškinti bent jau du dalykus: kodėl minėti įstatymai buvo priimti, jei prieštaravo Konstitucijai, ir kodėl buvo priimtas įstatymas, jei jam vykdyti nebuvo numatyta lėšų. Tiek ministerijos, tiek ir Vyriausybė turi išprususių teisės, taip pat ir konstitucinės, specialistų.
Kiekvienas įstatymo projektas prieš guldamas ant Vyriausybės stalo papuošiamas privalomomis teisingumo ministro ir finansų ministro vizomis. Pirmoji reiškia, kad siūlomas projektas neprieštarauja ne tik Konstitucijai, bet ir kitiems įstatymams. Antrojo ministro viza reiškia, kad įstatymui bus numatyta lėšų. Taip turėtų būti save gerbiančioje valstybėje. Bet pas mus kitaip. Teisingumo ministras pasirašo, nes „taip reikia”. Finansų ministras irgi pasirašo įstatymą nekvaršindamas sau galvos klausimu, ar jam įgyvendinti bus lėšų, nes irgi „taip reikia”.
O jeigu reikia, vadinasi, galima. Ši formuluotė daugeliui iš mūsų žinoma nuo okupacijos pradžios. Bet tada neturėjome teisinės valstybės, dabar ją lyg ir turime. Bet ar tikrai? Jei taip būtų, susigėdusi dėl padarytų klaidų Vyriausybė turėtų nukentėjusiems piliečiams kompensuoti patirtus nuostolius ir dar jų atsiprašyti. Bet taip, matyt, įvyks tik po to, kai kupranugaris išlįs pro adatos skylutę.
Aloyzas Sakalas, Europos Parlamento narys