Vien apkabinti vaiką neužtenka

Kiekvienos šeimos svajonė – matyti laimingą savo vaiką. Vaiko laimės receptas – labai paprastas ir visiems tėvams prieinamas.

Užauginti laimingą

Šiais laikais gyvenimas sparčiai keičiasi, iškyla naujų didelių problemų. Ypač sunku atsilaikyti mažų vaikų turinčioms šeimoms. Tačiau kiekvienos šeimos, kiekvieno tėvo svajonė – matyti savo vaiką laimingą. Svarbią vietą mūsų gyvenime užima paprastos problemos: kur rasti gerai mokamą darbą, iš kur paimti pinigų gydymui, sąskaitoms apmokėti, kaip deramai materialiai išlaikyti šeimą. Siekdami vaikui duoti „viską, ko jam reikia“, praleidžiame svarbiausia – tai, ko jam reikia ne šiaip išgyventi, bet ko jam reikia užaugti laimingam.

Deja, vaiko auklėjimas pasitraukia į antrąją vietą. Gimęs vaikas laukia, kad suaugusieji išmokys gyventi šiame pasaulyje. Vaikai pirmiausiai mokosi iš tėvų, perimdami jų gyvenimo būdą. Visi žinome, kaip lengvai mažylis išmoksta kalbėti tėvų ir jį supančių žmonių kalba. Vis dėlto kalba – tik vienas vaiko savarankiško mokymosi aspektas. Jis stebi kitus žmones ir seka jais, taip ruošdamasis suaugusiųjų gyvenimui.

Apie klaidas – atsargiai

Suaugusieji su vaiku dažniausiai bendrauja po darbo dienos, išsprendę savas problemas, sudirgę, pavargę. Jiems tiesiog stinga jėgų, laiko, takto būti dėmesingais, kantriais, mylinčiais tėvais.

Labai svarbu nuolat vaikui sakyti, koks jis reikalingas ir svarbus, teikiantis džiaugsmą. Tačiau galima paprieštarauti: nesunku šiais patarimais naudotis, kai viskas gerai klojasi, esame ramūs. O kai vaikas „ne taip“ elgiasi, neklauso, erzina? Ką tada daryti? Įsivaizduokite: mažylis susikaupęs dėlioja mozaiką. Jam ne viskas sekasi: detalės išbyra, susimaišo, namelis išeina „blogas“. Norite įsikišti, pamokyti, parodyti. Taigi neištveriate, o vaikas nepatenkintas: „Nereikia, aš pats“. Arba štai antraklasis rašo laišką močiutei. Jūs žvilgčiojate per jo petį. Laiškas jausmingas, tik rašysena kreivoka, gausu klaidų… Taip ir kyla noras ištaisyti. Tačiau pastabos vaiką nuliūdina, jis daugiau nebenori rašyti.

Vaikai skirtingai reaguoja į tėvų kritiką: vieni nuliūsta ir sutrinka, kiti įsižeidžia, treti protestuoja. Reakcijos skirtingos, tačiau jos rodo, kad vaikams toks elgesys nepatinka. Tad kaip juos mokyti, nenurodant klaidų? Suprantama, naudinga ir neretai būtina nurodyti klaidas. Tik tai daryti itin atsargiai. Nederėtų pastebėti kiekvieną klaidą, geriau ją ramiai aptarti vėliau, o ne tada, kai vaikas įsigilinęs į savo veiklą. Pastabos visada sakomos pritariant visiems kitiems dalykams.

Jausmai – svarbu

Atraskite minutę, sustokite, pamąstykite: „Ar šią akimirką jūsų vaikas laimingas?“ Įvertinkite, ar jums pavyksta priimti vaiką tokį, koks jis yra.

* Visą dieną (o dar geriau – kelias dienas) skaičiuokite, kiek kartų su vaiku kalbėjote emociškai teigiamais sakiniais (džiugus pasisveikinimas, pritarimas, parama) ir kiek – neigiamais (priekaištas, pastaba, kritika). Jeigu neigiamų sakinių – tiek pat ar net daugiau nei teigiamų, turite bendravimo su vaiku problemų.

* Minutėlei užsimerkite ir įsivaizduokite, kad susitikote geriausią draugą ar draugę. Ar džiaugiatės? O dabar įsivaizduokite, kad tai jūsų vaikas – kaip grįžusiam iš mokyklos parodote, jog džiaugiatės jį matydami.

* Ne mažiau kaip keturis kartus per dieną apkabinkite vaiką. Neblogai būtų – ir suaugusius šeimos narius.

* Atlikdami dvi pastarąsias užduotis, atkreipkite dėmesį į vaiko reakciją ir savo jausmus.

Lyginimas skaudina

Vaikas negali būti laimingas, kai suaugusieji nuolat juo nepatenkinti. Jiems nepatinka, kaip vaikas sėdi, kalba, rengiasi, nepatinka jo draugai, laisvalaikis. O dar blogiau, kai tėvai savo vaiką ima lyginti su pažįstamų ir draugų vaikais. Nuolat jiems priekaištauja, esą šie blogesni.

Auklėdami vaikus, tėvai dažniausiai griebiasi dviejų priemonių: skatinimo ir bausmės. Pagirsi vaiką – jis taps geresnis, nubausi – blogis atsitrauks. Tik kad šios priemonės ne visada veikia. Esama ir kito dėsningumo: kuo daugiau vaiką barsi, tuo blogesnis jis taps. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad vaiko auklėjimas – ne dresūra. Tėvai reikalingi ne tam, kad ugdytų vaikų sąlyginius refleksus.

Argi toks vaikas gali būti laimingas? Tikrai ne!

Man regis, vaiko laimės receptas – paprastas ir visiems tėvams prieinamas: „Savo vaikui skirkite pakankamai laiko. Mylėkite ne todėl, kad yra gražus, protingas, gabus, pirmūnas, bet todėl, kad jis yra. Padėkite sunkią minutę, nebarkite, kad jis toks „kerėpla“. Nesakykite pamokslų, bet savo gyvenimo pavyzdžiu rodykite, kaip teisingai elgtis. Didžiuokitės juo. Įžvelkite jo problemas ir mokykite jas spręsti. Ruoškite vaiką suaugusiųjų gyvenimui!“

Lidija Kaupienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "Vien apkabinti vaiką neužtenka"

  1. lija

    Ką cia ir bekomentuosi…ir taip aisku,kad vaiką reikia taip myleti,kad jis tą meilę nestų per visą savo gyvenimą. Tada ir su meile jis eis per gyvenimą.O nuo to mums visiems tik geriau.Deja gaila,kad mūsų visuomeneje yra tokių žmonių,kurie atima iš jų vaikystę atsižadėdami jų.Tad mylėkime visus,visus mažučius žmogeliukus.Jie tikrai to verti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.