Kaip vaško žvakė tirpsta trumputės advento dienos. Aplinkos tamsa mums neša daugiau ramybės, susikaupimo minučių. Artėja didžiąja paslaptimi apgaubta Dievo – žmogaus užgimimo šventė.
Nežinia, gal ta dieviškoji paslaptis ir žmogų paakins ieškoti savo gyvenimo nežinomybių, kad jam Kūčių vakaras, kaip mums žinoma nuo seno, atrodo pats tinkamiausias laikas, leidžiantis labiausiai priartėti prie savo būties paslapčių. Būrimai, spėlionės, įvairių reiškinių sureikšminimas… daug kas pasakys, jog visa tai – tik prietarai.
Bet ar tikrai taip? O gal mūsų protėviai apie visa tai iš kažkur žinojo daugiau, nei žinome mes šiandien? Gal tie iš senovės atkeliavę būrimai turi kokį realų pagrindą?
Turbūt nė vienas mūsų būties daiktas nėra tiek apipintas paslaptimis kaip veidrodis. Juk jau iki jo išradimo žmonės mėgino burti ateitį. Žvelgdami į savo atvaizdą vandenyje!
Kai pirmame amžiuje romėnai pasigamino pirmuosius stiklo veidrodžius su metalo pagrindu. Šie iš karto tapo kažkokiais mistiniais daiktais, galinčiais kaip nors veikti žmogaus likimą. Ir tai nieko keista. Mat žmonės greitai pajuto, jog, atidžiau įsižiūrėję į savo atvaizdą, kiekvienas įžvelgia ne tik savo išorę, bet dar ir tai, ko nemato kiti: tai tarytum žvilgsnis į savo vidų. Žmogus mato ne tik išorinį grožį, bet ir visas savo nedorybes, ydas, atsispindinčias akyse, veido bruožuose. Taip veidrodis tampa jam lyg slapčiausiu patikėtiniu, žinančiu apie asmenį viską. Dažnai pasitaiko, kad žmonės patys papasakoja, kaip toks atidus įsižiūrėjimas veidrodyje į save jiems padėjo atsikratyti neigiamų savybių, atsisakyti blogų planų, tapti doresniems.
Vetusta Prišmantienė