Itališko gymio vaikinas neslepia, kad Italija buvusi jo svajonių šalis, kurios, deja, kol kas nepavyko aplankyti. „Užtat dabar atradau Italiją Lietuvoje”, – pasakoja be atostogų nusiteikęs dirbti Rolandas.
Kaip atsitiko, kad radijo laidų bei renginių vedėjo amplua iškeitei į restorano vadybininko pareigas?
– Tiesiog po „Baro” Mikas man pasiūlė susitikti su itališko maisto restorano „Sorrento” savininkais. Kadangi Mikas pats ruošėsi užimti šio restorano tinklo vadovo pareigas, jis ieškojo kandidato, kuris galėtų dirbti to paties pavadinimo itališko maisto restorane Juodkrantėje. Tad ieškojo žmogaus esančio arčiausiai jūros…
Kaip manai, kodėl Mikas pasiūlė tau, o ne, pavyzdžiui, Skaistei?
– Nežinau, reikia Miko klausti… Gal tiesiog jis įvertino, ką aš sugebu, ką galiu padaryti…
O kas tave paskatino imtis šių pareigų – meilė Italijai, ar meilė maistui?
– Iš tiesų su Italija keistai susijęs esu nuo pat jaunystės. Dėl to, kad turėjau ilgus tamsius garbanotus plaukus daugelis mane palaikydavo italu. Pamenu po devynių klasių per atostogas dirbau Palangoje bare ir kasdien praeidamas namo susidurdavau su tokiomis merginomis, kurios nuomojo vaikams mašinėles. Jos visada mane keistai nužiūrėdavo. Kartą jos užsuko į barą, kuriame dirbau. Kai aš atėjęs paklausiau, ko norėtų užsisakyti, viena iš jų ir sako: „Aš juk sakiau, kad lietuvis…” Pasirodo, jos visą laiką svarstė, ar aš italas, ar ne…
O esi buvęs Italijoje?
– Ne, bet visada svajojau nuvažiuoti. Tačiau dabar, matyt, nebevažiuosiu.
Kodėl?
– Todėl, kad Juodkrantėje suradau savo Italiją…
Esi geras kulinaras?
-Tikrai nesu „žalias” virtuvėje, galiu pagaminti daugybę patiekalų…
Išvirti kiaušinį, iškepti kiaušinienę…
– Ne tik. Galiu ir įvairių kotlečiukų, skanių įdarytų kepsniukų prikepti…
O iš kur išmokai?
– Niekada to nesimokiau. Tiesiog eksperimentuodavau, eksperimentuodavau ir pavyko. Virtuvėje prie viryklės aš atsipalaiduoju, man ten taip ramu, gera…
Kaip jautiesi pakeitęs darbo sferą?
– Gana sunkiai, nes viskas nauja. Restoranas veikia dar tik kelios dienos. Tačiau tikiuosi, kad netrukus įsivažiuosiu. Dabar labai mažai miegu, labai daug dirbu, galvoju. Sunkiausia – atsakomybė. Nesu patyręs. Nėra lengva kontroliuoti, vadovauti kolektyvui. Bet visko išmokstama.
Ar tokio posūkio gyvenime tikėjaisi eidamas į „Barą”?
– Aš manau, kad svajonės taip lengvai nesipildo. Tačiau eidamas į „Barą” tikėjausi pokyčių gyvenime, to ir sulaukiau.
Esi minėjęs, kad išėjus iš „Baro” vargino dėmesys. Ar nebandai nuo jo pasislėpti ramioje Juodkrantėje?
– Taip, čia labai ramu. Tikrai pasijaučiu toks nuo visų atsiribojęs. Vandenėlis čiurlena, žmonių nedaug… Kaip rojuj. Man čia tikrai labai gerai. Tačiau aš jau turiu tą barmeno etiketę, niekur nuo jos nepabėgsi, normalu, kad ir dabar į restoraną užsukę lankytojai žiūri į mane kaip į Rolandą iš „Baro”.
Dar kartą dalyvautum realybės šou? Gal, pavyzdžiui, kitas „Baras” bus organizuojamas Juodkrantėje…
– Nemanau… Ir realybės šou daugiau nebedalyvaučiau. Kam antrą kartą bristi į tą pačią upę. Nebent labai patiktų… Žinoma, buvo labai gerų dalykų, kad ir naujos pažintys. Pavyzdžiui, su Miku mes dabar esame ne tik kolegos, bet ir geri draugai. Deja, su kitais „barmenais” ryšiai nutrūko. Niekas nebebendrauja. Tiesa, Skaiva su Vytautu palaiko ryšius. O mes su Skaiva kaip buvome iki baro geri draugai, taip ir išlikome. O su kitais nebent kartais susiskambiname.
O „Bare” atrodė, kad liksite draugais amžinai.
– Tiesiog buvo taip, kad iš tos nevilties teko ieškoti bendrų temų, bendrų taškų su tais žmonėmis, su kuriais tave „uždarė”. O realiame gyvenime neturi su jais nieko bendra…
Edita Užkuraitė
„Vakarų ekspresas”