Vilniaus miesto 4-ojo policijos komisariato viršininkas komisaras Vilius Žilionis pasijuto pakliuvęs į kažkieno asmeninių simpatijų ar antipatijų spąstus.
„Kadaise buvau laikomas nušalinto Vilniaus policijos vadovo Eriko Kaliačiaus draugu, – „Lietuvos žinioms” sakė komisaras. – Vargu, ar tik sutapimas, kad šiemet gegužę žlugus Kaliačiaus karjerai, prasidėjo prieš mane nukreiptas puolimas?”…
Gruodį Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato (VPK) viršininkas Sigitas Mecelica paaukštino Viešosios Policijos Viešosios tvarkos tarnybos viršininko, komisaro Viliaus Žilionio pareigas. Dvejus metus viešąją tvarką prižiūrinčiai tarnybai vadovavęs Žilionis tapo Vilniaus miesto 4-ojo policijos komisariato viršininku.
Po kelių dienų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič priėmė nuosprendį, kuriuo Žilionį pripažino kaltu ir paskyrė 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Komisarą privalės kontroliuoti policijos pareigūnai, jam draudžiama be jų žinios po 24 val. iki 5 val. ryto išeiti iš namų.
Komisarui nemaloni istorija prasidėjo 2004-ųjų rugpjūčio 8 dieną. „Buvo šiltas vasaros vakaras, – prisiminė Žilionis, – buto langai atviri, šeima rengėsi gulti. Maždaug 22 valandą iš kiemo pasigirdo išgėrusių jaunuolių triukšmas”. Komisaras girdėjo, kaip vienas po kito kaimynai atverdavo langus ir piktai šaukdavo jaunuoliams, kad liautųsi. Triukšmas netilo.
Kai vėliau šią istoriją narplios teismas, teisėjams taps labai įdomu, kodėl policijos komisaras nepaskambino 02 ir neiškvietė budinčių policijos patrulių, o pats vienas nuėjo raminti jaunuolių. Tačiau pačiam Žilioniui situacija atrodė aiški: pusė namo, o gal net kvartalo negali užmigti dėl išgėrusių jaunuolių keliamo triukšmo.
Daugelis kaimynų žino, kad name gyvena policijos komisaras, ir kažin ar žmonės suprastų, jei šis nieko nesiimtų. Kita vertus, ar būtina išsyk kviesti patrulius, kai policijai ir taip katastrofiškai trūksta kuro? Juk kažkur kitur tuo metu galbūt pagalbos reikia žudomam žmogui…
Daiva Norkienė