„Pinigai – gerai, pinigai su vizija – dar geriau. Europai trūksta paprasto atsakymo į paprastą klausimą – kuo ji nori būti?”
Susipykti dėl pinigų? Prieš pat šv. Kalėdas? Europos Sąjungai pirmininkaujantis Tony Blairas negalėjo sau to leisti. Kitos ES valstybės – irgi.
Jeigu praėjusį savaitgalį 2007-2013 metų ES biudžetas būtų patekęs į aklavietę, Blairui tai būtų reiškę nelabai šlovingą jo iki šiol gana įspūdingos politinės karjeros pabaigą (tiesa, bet kuriuo atveju ji sparčiai artėja). O Europos Sąjungai reikėjo žūtbūt išvengti dar vienos krizės, nes prancūzams ir olandams nepritarus Europos Konstitucijai euroskepticizmas ir taip plačiai išplito…
——————————————————————————–
„Grąžinkite mano pinigus”, – sukandusi dantis prieš kelis dešimtmečius reikalavo „geležinė” britų premjerė konservatorė Margaret Thatcher. Ir gavo, ko prašė: ES iki šiol grąžindavo Didžiajai Britanijai „permoką”, nes esą jos žemės ūkio sektorius buvo nedidelis, o iš visų ES narių įnašų sudarytas biudžetas daugiausia remdavo būtent žemės ūkį kitose ES šalyse.
„Imkite mano pinigus”, – savaitgalį dosniai pareiškė Blairas, kaip ir dera tikram socialdemokratui, mąstančiam apie visą Europos Sąjungą, o ne tik apie savo valstybę. 2007-2013 metais Londonui „permoka” vis dar bus grąžinama, bet jau 10 mlrd. eurų mažesnė.
Blairas figūruos istorijoje kaip vienas karo Irake iniciatorių ir ultrakonservatyvaus JAV prezidento George’o Busho parankinis. Todėl dar pasižymėti kaip politikui, sužlugdžiusiam derybas dėl ES biudžeto, juo labiau – šalių naujokių sąskaita, Blairas nenorėjo. Tiesa, dabar jį namie negailestingai kramsnos euroskeptiška bulvarinė žiniasklaida ir opoziciniai konservatoriai, bet tai, matyt, mažiau skaudu.
Šalims naujokėms šis ES biudžetas – istorinis. Pavyzdžiui, Lietuva per 7 metus gaus 36 mlrd. litų. Įdomu tai, kad visiems politikams toks ES biudžetas patinka, nors gal ir ne taip, kaip dešiniajam Lenkijos premjerui, kuris striksėjo prieš kameras iš laimės. ES patinka ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir net – jokiems (tarkim, mūsų „darbiečiams”).
Patinka, nes ji solidari, nes ji padeda, nes ji socialdemokratinė. Kitaip tariant, Europos politikoje visi, net dešinieji, kažkodėl mielai tampa socialdemokratais ir striksi iš laimės. O štai vidaus politikoje…
(Tiesa, nemokamų pietų nebūna. Lietuvai reikės galutinai uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Be to, mūsų ir kitų naujokių rinka jau atverta ir užpildyta kitų ES šalių prekėmis.)
Ir vis dėlto pinigai – svarbūs, bet ne jie lems ES ateitį. Europai trūksta paprasto atsakymo į paprastą, net banalų klausimą – kuo ji nori būti? Bendra rinka? Valstybių konfederacija? Federacija? Ar Jungtinėmis Europos Valstijomis?
Pinigai – gerai, pinigai su vizija – dar geriau.
Algirdas PALECKIS