Neabejoju: Artūras Zuokas įsirašė į Lietuvos naujausių laikų istoriją taip pat ryškiai, kaip ir Arvydas Stašaitis. Abu – kaip visuomenės bendrumo pamatų griovėjai. Arvydas Stašaitis – medžiaginių, norma paskelbdamas mokesčių nemokėjimą, Artūras Zuokas – dvasinių, norma pavadindamas amoralumą.
Visais laikais ir visose tautose būdavo trokštančiųjų Nerono garbės. Artūrui Miestą „padegti” pavyko: visuomenė klimpsta, dalijasi į Zuoko šalininkus ir priešininkus. Pavyko, beje, ir Arvydui: liberalai iki pat šių dienų švenčia laisvės nuo mokesčių dieną ir kviečia tai daryti kitus. Iš tiesų: ir Artūras Zuokas, ir Arvydas Stašaitis – ne tik mūsų nelaimingos istorijos faktai, jie – reiškiniai. Jie tik kondensuoja, kristalizuoja ir personalizuoja tai, kas egzistuoja ir kituose žmonėse, visuomenėje, tautoje.
Ką reiškia Artūro Zuoko išdėstyta amoralumo apologija „Moralė ir praktinė išmintis”?
Ji reiškia štai ką. Pirma, mums byloja netikintis žmogus. Ne religijos neturintis – niekuo, netgi teise ir teisėtumu netikintis, nes mano, kad teisė – tai tik praktiškų žmonių susitarimas, kuris gali būti kaitaliojimas pagal reikalą. Antra, mums kalba neprotingai samprotaujantis žmogus, nes abstrakcijas jis laiko deklaratyvių, taigi – tuščių sąvokų pasauliu, kuris negali būti praktiškas, taigi – ir išmintingas. Racionalu, anot jo, tik tai, kas daiktiškai realu. Protingumas čia pakeičiamas nuovoka ir gudrumu, todėl, trečia, etika kaip moralės pagrįstumas čia virsta etiketu – sutartiniu elgsenos aksesuaru.
Visa tai kartu paėmus yra rimta mąstymo patologija, apie kurią su užuojauta sakoma: nepakaltinamas. Artūras Zuokas čia neturėtų įsižeisti: ko gero, nesupras, kas sakoma, o jei ir supras, tai galės galvoti, kad tai taikoma ne jam, o tuo pačiu negalavimu sergančiai visuomenės daliai. Beje, ne tik Lietuvoje: nuo pozityvizmo atsiradimo laikų abstraktus mąstymas kai kurių žmonių laikomas paklydimu, nuo kurio itin ryžtingai turi išsivaduoti ypač „rytdienos lyderiai”.
Kur nepakaltinamumo bėdos ištakos? Kiekviena abstrakcija iš tiesų yra tik tikėtinas daiktas. Pačių abstrakčiausiųjų patikimumo ir tikrumo įrodinėjimui ir skirta filosofija. Kas tau iš „karštai dirbančių tautos ir valstybės labui” ras laiko ja užsiimti, kai net „laiko apsivalymui neužtenka”! Užtat patogiausia visas abstrakcijas nurašyti kaip „deklaratyvias”, nors būtent jos, kaip geografijoje dienovidžiai ir meridianai (kurių „tikrovėje” irgi nėra!), leidžia orientuotis, kurioje Žemės rutulio vietoje yra tavo laivas ar orlaivis. Tiesa, „praktiškai išmintingiems” žmonėms tokio orientavimosi nė nereikia: jie eina ne paskui mąstymo, o tik paskui patyrimo, paprasčiau jų kalba tariant, – pelno logiką, kuri nesutampa ne tik su proto, bet dažnai ir su patirties logika, o tai, kad žmogumi be principų teikiamų orientyrų galima lengvai manipuliuoti, jų nebaimina: manipuliavimas žmonėmis ir yra jų tikslas, nes tai – jų finansinių galių kaupimo būdas. Pastebėję, kad patys yra dar didesnių finansinių galių manipuliuojami, jie tampa dar veiklesni, dar ryžtingesni ir gražesni patys sau.
Taigi, kodėl ne-„pasipurkšti prabangiu odekolonu, nors kūnas gali būti ir neplautas”?
O mes virkavom, kad neturim savų optimistiškų filosofų, tik kažkokius vis kažkuo nepatenkintus šliogerius.
Ar ne laikas paskelbti: tikra gėda „praktinės išminties” moralės nepripažįstančiai tautos daliai ir jos su „rytdienos lyderiais” nebespėjančiam prezidentui!
Romualdas Ozolas