Ligos patale gulintis Tėvas Stanislovas ragina džiaugtis meilės palikimu. Jo išpuoselėtoje Paberžėje verda darbas ir kaip visada į ją plūsta lankytojai pasisemti dvasios stiprybės, kurios šią vietą pripildė nepaprasta šeimininko asmenybė.
Visą gyvenimą dirbęs, kūręs, dalijęsis išmintimi, be galo mylėjęs žmones, dabar Paberžės klebonas Tėvas Stanislovas ilsisi. „Atsidūriau staiga šitam atskirtam Lietuvos kampelyje ir nustebau: kaip čia gera, – tokiais žodžiais LŽ korespondentę pasitiko Kėdainių ligoninės anesteziologijos-reanimacijos skyriuje gydomas dvasininkas. – Toks naujas gražus pasaulis ir kiek čia man rodoma meilės. Tad ir Lietuvai linkiu mažiau „bėdavoti”, o džiaugtis meilės palikimu. Sėkmės sveikiesiems, meilės ir kantrybės sergantiesiems”.
Pas Tėvą Stanislovą užėjome su pastaruoju metu didžiuoju jo pagalbininku tapusiu restauratoriumi Ramūnu Mirzinkevičiumi, atvykusiu iš Tėvelio išpuoselėtos ir numylėtos Paberžės. Ligonį radome išsekusį, tačiau kaip spindėjo jo akys ir koks guvus buvo žvilgsnis. Pasidžiaugė, kad per pastarąsias dienas jam pavyko suvalgyti kelis šaukštus maisto. Vos išvydęs Ramūną, Tėvelis paklausė, kaip Paberžės reikalai. Sužinojęs, kad darbai vyksta, buvęs klebonijos pastatas atstatomas, nudžiugo.
„Liga mane ištiko pusiau padarius darbą. 38 metus lipdau šapelį prie šapelio, ėmiausi ligoninėlės (taip Tėvas Stanislovas vadina atstatomą buvusią kleboniją, kur gydymo seansai vyksta kenčiantiesiems nuo alkoholizmo – aut.) statybos. Mano liga užėjo tokiu metu, kai jau uždengėme stogą, bet sienų dar nespėjome sulipdyti, tad aš čia guliu ir meldžiuosi, kad sienos pasiektų stogą”, – savo rūpesčiais dalijosi dvasininkas.
Tėvas Stanislovas taip pat išsakė rūpestį, kad jo pradėti darbai užgriuvo kitų žmonių pečius, kuriuos pabaigti gali tekti jau vieniems. „O „Lietuvos žinios” tegul vis prisimena paveldą – tai vienas pirmųjų laikraščių, prabilusių šia tema. Geros nuotaikos skaitytojams”, – tokiais žodžiais atsisveikino su mūsų laikraščio bičiuliais.
Daiva Baronienė