„Mažasis princas”: smėlis, karštis ir įkyrūs uodai

Smėlis, nenusakomas karštis, įkyrūs uodai ir pavojus apsinuodyti antisanitarinėmis sąlygomis pagamintu maistu – taip 1966-aisiais A.Žebriūno juostos „Mažasis princas” kūrybinę grupę pasitiko Nebit-Dagas Turkmėnistane. Per šį miestą besidriekiančioje dykumoje nufilmuota nemažai garsiosios Antoine de Saint Exupery pasakos ekranizacijos scenų. Likusi juostos dalis buvo kuriama Nidoje ir kino paviljone.
Darbo sąlygos Nebit-Dage, kaip prisimena pats filmo režisierius, buvo išties varginančios: tekdavo filmuoti nuo penktos valandos ryto, nes dar prieš vidurdienį karštis tapdavo nepakeliamas, o likusią dienos dalį kūrybinės grupės nariai slankiodavo po miestą ieškodami šešėlių. Smėlis buvo negailestingas ne tik žmonėms, bet ir filmavimo inventoriui: specialiai „Mažajam princui” dykumoje sukonstruotas lėktuvas kasnakt nuskęsdavo smėlio jūroje, todėl beveik kiekvieną rytą tekdavo jo ieškoti kastuvais.
Geriausiai smėlio karalystėje jautėsi pagrindinį – mažojo princo – vaidmenį filme atliekantis 6-metis Evaldas Mikaliūnas, šiuo metu dirbantis sostinės Lėlės teatre. Jis vienintelis iš visų A.Žebriūno filmuose vaidinusių vaikų savo gyvenimą susiejo su aktoryste. Kaip apsaugoti mažąjį aktorių nuo įkyrių uodų – dar vienas uždavinys, kurio sprendimo beveik prieš 40 metų ieškojo visa filmavimo komanda. „Naktimis prie berniuko lovelės budėdavo kūrybinės grupės moterys, vaikydavo uodus, kad dėl įkandimų negriūtų filmavimai”, – prisimena A.Žebriūnas, įsitikinęs, kad lietuviški uodai – vienas juokas palyginus su Nebit-Dage gyvenančiais kraujo siurbikais.