Daugiau kaip dešimtmetį užsitęsęs nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisių atkūrimas didina socialinę įtampą ir piliečių nepasitenkinimą. Tačiau bene labiausiai žmones piktina pagal politinius skersvėjus, o kartais gal net tenkinant atskirų įtakingų žmonių užgaidas sukeičiami įstatymai. Toks žaidimo turtu sąlygų keitimas skirtingai veikia vienodas teises turinčius piliečius.
Tikslai visada kilnūs
Neseniai Seime užregistruotas naujas įstatymo projektas apie piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriame siūloma pakeisti net penkis straipsnius, o Žemės reformos įstatyme – patobulinti porą straipsnių. Projektą rengė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Žemės tvarkymo departamento, Žemės reformos skyriaus, Kaimo plėtros departamento ir kitų ne mažiau autoritetingų institucijų specialistai.
Aiškinamajame rašte tvirtinama, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5, 12, 13 ir 16 straipsnių pakeitimo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 ir 14 straipsnių patobulinimo projektas labai reikalingas. Norima įtvirtinti lengvatines nuostatas piliečiams, kuriems teismo sprendimu buvo vėl galima atnaujinti praleistus terminus prašymams atkurti buvusią nuosavybę. Kartu norima nepažeisti teises tų žmonių, kurie dokumentus pateikė laiku.
Tokiomis iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiamomis pastangomis norima paspartinti nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, sudaryti teisines sąlygas egzistuoti ir turėti savo žemės specializuotiems ūkiams, suteikti teisę naudoti žemę specializuotose veislininkystės ir sėklininkystės įmonėse bei akcinėse ir uždarosiose bendrovėse, kuriose daugiau kaip pusė akcijų priklauso valstybei.
Yra abejojančiųjų
Nuo 2004 metų spalio 12 dienos nuosavybės grąžinimo įstatymas papildytas nuostata, kad teismai gali atnaujinti praleistus prašymų pridavimo terminus. Atsiranda nemažai pretendentų, kuriems turto grąžinimas natūra sustabdo žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbus. Prisieina keisti apskrityse priimtus viršininko sprendimus ir projektus rengti iš naujo.
Norima įtvirtinti nuostatą, kad teismo sprendimu atnaujintas nuosavybės atkūrimo terminas ir priteista žemė natūra būtų grąžinama savininkams arba jos paveldėtojams tik pagal esančius žemės reformos žemėtvarkos planus. O mieste, kur buvo likusi rėžių sistema, turtą grąžinti tik tiems piliečiams, kurie minėtus prašymus ir kitus dokumentus pateikė iki planų patvirtinimo.
Nemažai ginčų kelia siūlymai apie apribojimų panaikinimą grąžintinai žemei, kuri yra miškuose, priskirtuose miško parko kategorijai. Tačiau įstatymo pataisos neleidžia tokių plotų prilyginti valstybės išperkamai žemei.
Dar vienas ginčytinas klausimas – šeimininkavimo laisvės suteikimas draustiniuose. Projekte siūloma valstybiniuose parkuose ir draustiniuose leisti neatlyginamai perduoti ūkininko ūkį įregistravusiems asmenims laisvą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, besiribojančią su nuosavybės teise valdomais tokiais pat sklypais. Taip pat būtų galima perduoti namų valdų žemės sklypus jų naudotojams tokia pat tvarka kaip ir kitose kaimo vietovėse, nepriskirtose saugomoms teritorijoms.
Norima nustatyti, kad valstybės išperkamai žemei būtų priskiriami ir miestuose esantys gyventojų poilsiui ir rekreacijai įveisti parkai, kurie, pagal Miškų įstatymą, nelaikomi miestų miškais, tačiau reikalingi bendriems gyventojų poreikiams tenkinti.
Nukenčia specializuotos bendrovės
Prieš keletą metų buvo panaikintas specialios paskirties bendrovių statusas ir jos sulygintos su paprastais „abais” ar „uabais”. Tačiau ir toliau jose vyko specifinė, valstybei ir visuomenei svarbi veikla. Pavyzdžiui, specializuota žirgų veislininkystė. Tokioms įmonėms reikalinga žemė, kurią buvę savininkai pradėjo iš jų atiminėti. Sunku įsivaizduoti veislinius žirgus auginantį ūkį be hipodromų, aikštyno, be gyvulių mociono aptvarų ir pan. Be to, privalu vykdyti Seime dar 1995 metais ratifikuotą Biologinės įvairovės išsaugojimo konvenciją.
Prie Žemdirbystės instituto nuo seno buvo įsteigti eksperimentiniai ūkiai (dabar akcinės bendrovės), kuriuose užsiimama augalų sėklininkyste, nuo seno sukaupto biofondo išsaugojimu. Pagal įstatymus, Žemdirbystės institutas dabar negali šioms bendrovėms perduoti žemės. Todėl žemės ūkio mokslo įstaigos nori, kad mokslo tikslams naudojama žemė būtų įteisinta įstatymais.
Lietuvos veterinarijos akademijos ir Žemės ūkio universiteto mokomieji ūkiai dėl netobulų įstatymų patiria tam tikrą diskriminaciją – pagal savo veiklą negauna lengvatų ir finansinės paramos, teikiamos subjektams, kurių pajamos – iš žemės ūkio veiklos. Specialistai tvirtina, kad būtų tikslinga įsteigti viešąsias įstaigas, kurios užsiimtų praktinio mokymo ir tyrimų organizavimu, bet ir tada reikalinga žemė.
Gali prieštarauti Konstitucijai
Seimo Teisės departamento atstovai, įvertindami įstatymo pataisas, pastebėjo prieštaravimų Konstitucijai. Pavyzdžiui, nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų keitimas jau prasidėjus grąžinimo procesui, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. 1994 metų gegužės 27 dienos Konstitucinio Teismo nutarime, nagrinėjančiame įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (1993 metų redakcija), buvo konstatuota, kad kai kurios dokumento nuostatos suvaržo ankščiau galiojusias piliečių laisves. Kalbama apie buvusių vandens telkinių savininkų teises susigrąžinti šį gamtos turtą natūra. Akcentuota, kad, „remiantis įstatymo leidėjo anksčiau suformuluotomis nuostatomis, buvo atstatomos neteisėtai nutrauktos nuosavybės teisės ir buvusiems savininkams grąžinti vandens telkiniai”.
Antrąkart Konstitucinis Teismas įstatymų keitėjus supeikė 1994 metų birželio 15 dienos nutarime. Šįkart svarstyta gyvenamųjų namų grąžinimo tvarka ir sąlygos. Tada buvo pasmerkta ydinga praktika, kai, „prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams, negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas”. Pagal anksčiau galiojusius įstatymus įvairiuose draustiniuose turėjusiems nuosavybės buvo atsilyginta kaip už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, o dabar norima sugrąžinti natūra. Iš esmės tai yra didžiulis skirtumas.
Pagal Šiaulių administracinio teismo 2004 metais pateiktą prašymą, Konstitucinis Teismas šiuo metu svarsto, ar galima valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose atkurti žemės, vandens telkinių ir pastatų nuosavybę. Gal įstatymų keitėjams vertėtų luktelėti Pagrindinio šalies įstatymo aiškintojų nuomonės?
Julius Lenčiauskas