Blogas kolegos spektaklis yra bloga žinia visiems teatralams

Džiugu, kad ne kiekvienam lietuviui bloga žinia apie kaimyną ar šiaip pažįstamą yra gera žinia.

Tai liudija praėjusį savaitgalį Anykščiuose įvykusios neseniai įsteigtos Teatro režisierių asociacijos konferencija, kurioje ištarta: blogas kolegos spektaklis yra bloga žinia visiems teatralams, nes žiūrovai kurį nors nepasisekusį spektaklį gali vertinti kaip visą Lietuvos teatrą apskritai. Ir daugiau nepanorėti dirstelėti į Melpomenės valdas.

Aktualiausias Lietuvos teatro ir kultūrinio gyvenimo problemas aptarę sceninio meno kūrėjai įsipareigojo propaguoti kolegų darbus ir inicijavo savo gildijos narių etikos kodekso gimimą. Regis, teatralai etikos principų deklaravimu bus aplenkę ir politikus, dar niekaip „neprinokstančius“ iki analogiško įsipareigojimo.

Dvasios ir kūrybos maksimalizmui ištikimas aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis dar gerokai prieš asociacijos konferenciją nerimavo: kur eina Lietuvos teatras, jei kolegoms nerūpi, ką vieni ar kiti kuria? Tąkart, sėdint Laisvės alėjos kavinukėje, V.Masalskis pasakojo apie provincijos teatre jaunos teatralės, J.Vaitkaus studentės, pristatytą darbą, kurio nepanoro pamatyti ne tik teatro grandai, bet ir jos dėstytojai. „Tai kokį mes jaunimą užauginsim, jei patys juo nesirūpiname?“ – su apmaudo gaida retoriškai klausė teatralas. Jis ir buvo vienas pirmųjų, Teatro režisierių asociacijos konferencijoje asmeniškai įsipareigojusių lankytis visuose kolegų spektakliuose ir juos geranoriškai garsinti. „Etika prasideda nuo konkrečių darbų“, – sutvirtino savo pažadą teatralas.

„Kas iš to išeis, sunku pasakyti, – dalijosi įspūdžiais Kauno kamerinio teatro vadovas Stanislovas Rubinovas. – Tame rate puikiausiai susikalbėjome. Privalome būti teatro, o ne „mano“ ar „jo“ kūrybos patriotai“. Mėgino skaičiuoti: Gytis Padegimas kiek įmanydamas pamato savo kolegų darbus, dar vienas kitas. Ir čia pat bėdojo: jei patys nežinome vieni apie kitus, ką gali žinoti žiūrovai.

Režisierių solidarumui įsipareigojusieji nerimavo ir dėl daugelio kitų kultūrinio gyvenimo korozijų, drąsindami vienas kitą nepabijoti išsakyti savo nuomonę apie Lietuvoje vykstančius kultūrinius ir visuomeninius procesus.

Palaikydami Prancūzijos prezidento Žako Širako mintį vieną procentą nuo valstybės metinio biudžeto skirti kultūros reikmėms, Lietuvos teatrinio meno kūrėjai siūlė inicijuoti kreipimąsi į Lietuvos valdžios institucijas, kad analogišku būdu būtų pasipriešinta rinkos kultūrai, priverčiančiai kūrėjus konkuruoti su žemam publikos skoniui pataikaujančia šou pasaulio specifika. Viešųjų švenčių rengimas, studentų teatrai ir dramos būreliai mokyklose – po šias sritis žvalgytasi konstruktyviai. Nutarta, kad savamoksliams mėgėjams tegali būti viena atsvara – Teatro režisierių asociacijos siūlomi profesionalai.

Kūrybinių ambicijų paskatinta veikla, regis, turėtų būti ypač konkurentiška, tačiau ir konferencijoje, ir po jos teatro kūrėjai nebuvo linkę to akcentuoti. Anaiptol, buvo prisimintas Gruzijos teatro ir kino režisierių kuriamas mikroklimatas: temperamentingieji kaukaziečiai, išmokę džiaugtis premjeriniais kolegų darbais, stengiasi juos siūlyti tarptautiniams festivaliams ir geranoriškai kalba vienas apie kitą žurnalistams.

Nubrėžę daug perspektyvių gairių Lietuvos teatro kūrėjai sutarė rudenį, spalį, surengti pirmąjį Teatro asociacijos narių suvažiavimą, kuriame plačiau pristatytų visuomenei ir režisierių gildijos veiklą. O kol kas rampos šviesą keičia saulės vilionės – Lietuvos teatrai pradeda skelbti atostogų sezoną. Tuštėjančios afišos paliks žiūrovams niekada nemažėjančią vilionę sugrįžti į teatrą. Gal jau ras jį, besimokantį gyventi pagal geranorišką vidinę konstituciją?

Dalia Juškienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.