Žurnalistė, dainininkė, neseniai debiutavusi kaip rašytoja Rūta Lukoševičiūtė džiaugiasi turėdama vairuotojo pažymėjimą, kuris suteikė jai daugiau laisvės ir savarankiškumo.
Veikli mergina, pradžioje suabejojusi, ar jai lemta tapti vairuotoja, dabar automobilio vairavimą vadina gyvenimo būdu. Šiuo metu R.Lukoševičiūtė visur skuba savo „Peugeot” automobiliu, nors norėtų turėti, kaip pati sako, „mažutį, gražutį” roverį.
Kandi instruktorė
– Ar sutiktumėte, kad vairavimas – vyriška stichija?
– Kai buvau jaunesnė, laikiausi pozicijos, kad automobilis – ne moteriai. Visą laiką galvojau, kad tai – vyrų reikalas.
O vairavimo teises nusprendžiau išsilaikyti dėl įdomumo.
Pamąstėme su drauge, kad būtų smagu sėsti į automobilį ir nepriklausomai nuo kokio nors vyriškio nuvažiuoti į Palangą.
– Ar sunkiai krimtote karčiąsias vairavimo mokslų šaknis?
– Labai norėjau, kad mano vairavimo instruktorė būtų moteris.
Kai pas tokią patekau, per mažai nepasirodė: instruktorė pasirodė neieškanti žodžio kišenėje, nevengdavo patraukti manęs per dantį.
Vienu metu visiškai rimtai pagalvojau, kad nesugebėsiu vairuoti.
Instruktorė man sakė, kad nemoku susikaupti, esu išsiblaškiusi.
Bet kai įgūdžių neturi, tai ir darai klaidas.
Prieš vairavimo pamokas prasėdėdavau tualete po kelias valandas galvodama, kam man viso to reikia.
Pagelbėjo konkurse
– Ar Jus aplenkė vairuotojų krikštas?
– Pačią pirmą avariją padariau dar negavusi teisių. Instruktorė paliko mane automobilių aikštelėje pasipraktikuoti, o pati išėjo atsigerti kavos.
Bandžiau atbulinį bėgį įjungusi važiuoti atgal, bet kadangi aikštelė buvo maža, „įsisegiau” į kitą automobilį. Į ką trenkiausi, net nežinau, bet tada labai išsigandau.
Vėliau automobilis tapo mano gyvenimo būdu. Turėdama jį tapau nepriklausoma.
Jeigu ne mašina, nebūčiau nei į Vilnių atvažiavusi, nei laidos ,,VRS kamera” vedėjų atrankos konkurso laimėjusi.
Prieš užsiregistruojant į konkursą manęs paklausė: ,,Ar jūs iš Kauno važiuosite į Vilnių?”, nes tuo metu dirbau ir mokiausi Kaune. „O kas čia tokio?” – paklausiau aš.
Tuomet buvau tik ką gavusi teises ir po Vilnių važinėjau su žemėlapiu.
Kol raudona šviesa degdavo, aiškindavausi, kokioje gatvėje esu.
Pirko katę maiše
– Mokėtės vairuoti su golfu. Kokie automobiliai sekė po to?
-Pirmasis mano automobilis buvo ,,Honda Civik”. Jei ilgiau juo būčiau važinėjusi, matyt, jau seniai kapuose gulėčiau. Tokie automobiliai labai nepatvarūs. Jie greitai rūdija.
Iš manęs juokdavosi automobilių meistrai, sakydami, reikia nufotografuoti mano mašinos apačią, kad žinočiau, kas manęs gali laukti.
Dėl korozijos stabdant ir kojos pro dugną galėjo išlįsti.
Automobilį ,,Hyundai Lantra” išsirinkau tamsoje. Panevėžyje su kaimynu susitariau išgerti kavos. Jis pas mane atvažiavo baltu gražiu automobiliu.
Buvo žiema, sniegas ir baltas automobilis. „Vaje, koks jis gražus”, – pamaniau. Kaimynas prasitarė, kad ketina jį parduoti.
Pasakiau jam, kad kai pardavinės, paskambintų man.
Taip ją ir nusipirkau. Tėvai pyko, sakė, kad nusipirkau katę maiše.
O ,,VRS kameros” kolegos klausdavo, kur tas mano ,,Hyundai ponis”, nes tuo metu dorai net savo mašinos pavadinimo nežinojau.
Su ,,Hyundai Lantra” važinėjau ilgai. Pardaviau ją tokios būklės, kad net durys neužsirakino, signalizacija nebeveikė. Ukrainietis, kuris pirko iš manęs šią mašiną, paklausė, ar nuvažiuos ja iki Ukrainos. Daviau jam moters garbės žodį. Tikiuosi, kad jis savo tikslą pasiekė.
„Peugeot” – per rimta
– Kokiu automobiliu važinėjate paskutiniu metu?
– 2001 metų laidos ,,Peugeot 406″. Kolegos juokauja, kad tai – smulkiojo verslininko automobilis. Mieste jis gal ir per didelis, bet vairuodama jį užmiestyje jaučiuosi labai laiminga.
– Kaip išsirinkote šį automobilį?
-Tėvelis paskambino ir pasakė, kad draugai turi parduoti prancūzišką automobilį. Pamaniau, jei mano tėtei tinka, tiks ir man. Šiandien ,,Peugeot” man atrodo per rimta mašina.
Linksmam Rūtos būdui reikėtų juokingo automobilio. Bet, nepaisant to, jame praleidžiu velniai žino kiek laiko.
– Koks automobilis geriausiai atspindėtų Rūtos asmenybę?
– Mažutis, gražutis roveris. Nors gal ir sportinis automobilis. Lakstyčiau juo kaip išprotėjusi.
Išlipa per bagažinę
– Ar technine mašinos būkle rūpinatės pati?
– Ne. Tenka ieškoti vyro. Bet kadangi yra automobilių servisai, remontuoja meistrai. Kažkada Asta Stašaitytė sakė, kad jos vyras Giedrius kai kuriuos vyrus vadina bobomis, nes jie žiopli. Mano manymu, vyrai ir moterys ilgai dar ginčysis, kas yra geresni vairuotojai.
– Kaip reaguojate į netikėtus mašinos gedimus?
– Tipiška situacija man būna, kai neatsidaro mašinos durys, ir Rūta, pasikėlusi sijoną, lipa per bagažinę. Arba nei iš šio, nei iš to įstringu autostradoje.
-Kuriame mieste judėjimas Jums kelia mažiausiai problemų?
– Mažesniame, tokiame kaip Panevėžys, kur ilgiausia spūstis, į kurią pakliūsi, trunka ne ilgiau nei penkias minutes.
O Vilniuje sangrūdos – užmušantis dalykas ir kuo toliau, tuo baisiau bus. Paskutiniu metu pagaunu save besinervinančią per spūstis, nes man tiesiog gaila laiko.
Kristina Kanišauskaitė