Išsvajotoji Europa skėlė Lietuvai skambų antausį. ES pirmininkaujantys britai pasiūlė beveik dešimtadaliu sumažinti bloko naujokėms skiriamą paramą.
Toks veiksmas Lietuvoje sutiktas su nepasitenkinimu: jį ėmė kritikuoti, kas netingi.
Tačiau, atrodo, nemaloni patirtis naudinga, nes skatina permąstyti tiek kryptį, kuria eina mūsų visuomenė, tiek uždavinius, kuriuos bando įgyvendinti jos lyderiai…
——————————————————————————–
Britų pasiūlymas nuskambėjo kaip tik tada, kai Lietuvoje valdančioji dauguma, atlaikiusi, vadinkime, „diplomo” ir „viešbučio” skandalų stichiją, laimino gausiausią per visą šalies istoriją biudžetą.
Europos pinigų spindesio apakinti valdininkai ir politikai tik paskutinę dieną prieš Didžiajai Britanijai pateikiant nepalankų ES naujokėms pasiūlymą susizgribo jį peikti. Prieš tai jį į miltus malė, kas tik netingėjo: nuo karingųjų lenkų iki diplomatiškųjų estų.
Nors lėtai, bet jiems neįtinkančius planus „įsivažiavo” pliekti ir Lietuvos politikieriai.
Tik vieną dalyką jie lyg ir praklausė. Būtent: britai pasiūlė ne tik sumažinti naujokėms tenkančią paramą, bet ir palengvinti procedūras jai panaudoti.
Kas jau kas, bet Lietuva turėtų rimtai įvertinti šią idėją. Už pernykščius darbus panaudojant Europos pinigus buvome pagirti. Tačiau šiųmetis Vilniaus vangumas jau seniai kelia rūpestį aukštiems Briuselio pareigūnams.
Kita vertus, sutikim, juokingai skamba bet kokios Lietuvos diplomatinės pastangos gauti daugiau lėšų iš ES, kai šalį vienas po kito krečia įvairūs korupcijos bei apgavysčių pačiuose aukščiausiuose valdžios sluoksniuose skandalai.
Tokia šalis neatrodo patikima partnerė nei užsienio vyriausybėms, nei verslininkams.
Tad nenuostabu, kad tokiai valstybei sunku pritraukti tiek viešas ES, tiek privačias įvairių užsienio bendrovių investicijas.
Šalis, kuri savo bedarbiams ar menkai uždirbantiems darbuotojams tegali pasiūlyti vienintelę išimtį – emigruoti, yra pasmerkta. Žmonės, kurie čia dabar gyvena, ne tik išliks, bet ir, tikiu, gyvens vis geriau. Bet ar už tai jie bus bent kiek dėkingi Lietuvai – labai abejotina.
Realus uždavinys, kurį įgyvendinti siekia šiandienės partijos – kiek galima ilgiau pratęsti savotišką Lietuvos merdėjimą, kartais pasigiriant nuostabia ekonomikos plėtra.
Šurmulys parduotuvėse bei vis didėjanti būsto paklausa rodo, kad gyvenimas iš tiesų gerėja. Nedarbas, atrodo, irgi jau nebėra tokia problema, kai įmonės viena per kitą skuba skųstis darbuotojų stoka. Tačiau kodėl tada dauguma gyventojų pagrindinėmis problemomis, kurias turėtų spręsti valdžia, įvardija būtent menkas algas bei tą patį nedarbą?
Pagrindiniai šalies vadinamieji ūkininkai – premjeras ir sostinės meras – giriasi krištolo skaidrumu, o jų bendražygiai kalba apie neva vis mažėjančią korupciją. O nevyriausybinės organizacijos tvirtina, kad korupcija šalyje didėja, kad beveik kas trečias gyventojas vien per pastaruosius dvylika mėnesių nors kartą mokėjo kyšį.
Žmonės ne tokie kvaili, kaip juos norėtų piešti nuolat tautos nuomone manipuliuojantys partijų ideologai. Kad ir kaip gražiai atrodytų ekonomikos šuolis, kuriuo giriamės užsieniuose, savaime jis nėra gėris nei Lietuvos gyventojams, nei užsienio investuotojams. Juk svarbu ne pinigų kiekis, bet kur ir kaip jie panaudojami. Šį principą galėtų prisiminti ir Europos pinigų kaulytojai, ir ekonomikos plėtros skatintojai.
Paulius Milčius