Panevėžio „Aušros” vidurinė mokykla išgarsėjo visoje šalyje pedagoginei įstaigai nebūdingu ir keistu skandalu.
Čia jau treti metai nerimsta aistros dėl mokyklos direktorės pavaduotojo ūkio reikalams Vyto Kazio Vabalo darbo stiliaus ir elgesio kultūros.
Po mokyklą sklando jau beveik anekdotu virtęs pasakojimas apie tai, kad uolus ūkvedys turi įsigijęs unikalų valytojų darbo kokybės tikrinimo įrankį – baltą skepetaitę.
Šia skepetaite pavaduotojas esą pabraukia per ką tik išplautas grindis, ir jei ji nors kiek susipurvina, – laikykis, vargše darbininke.
Dabar esą dar baisiau
Vakar į „Aušros” vidurinę mokyklą tirti incidento nuvyko ir miesto Švietimo skyriaus atstovai.
Manoma, kad jeigu mokyklos techninio personalo darbuotojai išdrįs tikrintojams sakyti visą teisybę, jų pasakojimas bus įspūdingas.
„Panevėžio rytas” jau prieš dvejus metus yra rašęs apie tada dar tik pirmą kartą kilusį konfliktą mokykloje tarp naujai skirto ūkvedžio ir valytojų. Ir tuomet pateikti faktai apie V.K.Vabalo elgesį buvo tiesiog pritrenkiantys.
„Dabar dar baisiau”, – sakė žurnalistei iš darbo išeinanti Elvyra Tregubenko.
Linki išeiti visoms
Moteris teigė, kad vienu metu, po publikacijų spaudoje V.K.Vabalas buvo kiek aprimęs, tačiau vėliau vėl ėmęs uoliai persekioti savo pavaldinius, kabinėtis ir ieškoti bent mažiausio jų blogo darbo įrodymo.
E.Tregubenko iš darbo išeina po ligos, gavusi nedarbingumo grupę. Moteris neneigė, kad jos ligai įtakos galėjo turėti ir nuolatinis nervinimasis dėl įtampos darbe.
Per dvejus metus iš penkių anksčiau „Panevėžio rytui” išdrįsusių garsiai kalbėti apie savo vargus valytojų mokykloje liks dirbti tik dvi – Lida Drevinskienė ir Giedrė Daunorienė.
E.Tregubenko jau rengiasi atsisveikinti, o Sigita Valentinavičienė ir Gražina Morkūnienė išėjo anksčiau.
G.Morkūnienė žurnalistei sakė, kad išėjo gavusi geresnį darbo pasiūlymą.
„Linkėčiau išeiti visoms iš ten. Man jų labai gaila. Vis tiek nieko nelaimės, nes varnas varnui akies nekerta”, – sakė G.Morkūnienė.
Mokyklą kausto įtampa
Žurnalistams prieš kelias dienas lankantis mokykloje, jautėsi tvyranti įtampa ir baimė. Net pedagogai, visiškai nesusiję su šiuo skandalu, stengėsi smukti kuo greičiau į šalį, nes bijojo netyčia patekti į fotografo objektyvą.
Valytojos nenoriai kalbėjo apie incidentą, tik baugščiai dairėsi į šalis, ar kas iš vadovų nemato. Kai koridoriuje ėmė vaikščioti apie korespondentų vizitą išgirdęs V.K.Vabalas, moterys spruko lyg pabaidytos į šalis.
„Man reikia dirbti. Jeigu tuoj pat neišvalysiu nurodyto ploto, bus blogai”, – aiškino Giedrė Daunorienė.
Kitos valytojos dar pridėjo, kad jos jau niekuo nebetiki, visko bijo. Per tuos metus jos daug kur skundėsi, prašė pagalbos ir užtarimo, tačiau iš niekur tos pagalbos taip ir nesulaukė.
Ašarų – penki kibirai
Prieš dvejus metus „Aušros” vidurinės mokyklos valytojos dar buvo drąsios ir pasirengusios kovoti. Jos tikėjo, kad ujamųjų dalia – tik laikina. Kad mokyklos vadovė Giedrė Gruzdienė išanalizuos problemą ir viską sustatys į vėžes.
„Penkis kibirus ašarų priverkėme, kol supratome, kad turime rinktis – arba pasiduoti ir leistis ujamos, arba susivienyti ir kovoti”, – tada tvirtino penkios Panevėžio „Aušros” vidurinės mokyklos valytojos, išdrįsusios pasipriešinti savo viršininkui.
Moterys pasakojo netekusios ramybės nuo to momento, kai į mokyklą koją įkėlė naujas darbuotojas, o jo darbo įrankiu tapo „juodasis sąsiuvinis”.
Iš pradžių buvęs administratoriumi, vėliau tapęs mokyklos direktorės pavaduotoju ūkio reikalams V.K. Vabalas, moterų tvirtinimu, jas ėmė tiesiog persekioti ir terorizuoti.
Turėtų smirdėti ir apatiniai
Valytojų kantrybės taurę tada perpildė incidentas, kurį silpnosios lyties atstovės buvo linkusios vadinti netgi priekabiavimu. V.K.Vabalas tada savo elgesiu pažeminęs vieną jų bendradarbę tiek kaip moterį, tiek kaip darbuotoją.
Tą dieną, valytojų pasakojimu, ūkvedys kaip visada sekiojęs paskui valytojas ir tikrinęs jų darbą. Jam pasirodę, kad smirdi vienos darbuotojos išplautos mokyklos korpuso grindys. Tada jis nusekęs paskui pavaldinę į staliaus kambarėlį, pagriebęs už rankos ir apuostęs delną.
Po šio gesto ūkvedys taręs, kad jeigu rankos smirdi, tai apatiniai rūbai taip pat turėtų smirdėti.
Tik moteriai puolus į ašaras, ūkvedys atstojęs nuo jos.
Savo viršininko pažeminta valytoja parašė tarnybinį pranešimą tuomet direktoriaus pareigas ėjusiai mokyklos direktorės pavaduotojai.
Tačiau direktorė, anot valytojų, apgynė V.K.Vabalą. Nuskriaustąją ji apglosčiusi ir toji atsiėmusi savo skundą.
Po to valytoja pasiligojusi. Nors nedarbingumo lapelį moteris gavo dėl kitos priežasties, jos bendradarbės mano, kad patirtas šokas darbe taip pat padarė savo.
Buvęs direktorius – konkretus
Po įvykio su „nešvariais apatiniais” penkios valytojos teigė galutinai apsisprendusios nepasiduoti ir parodyti, kad nėra jau tokios menkos, kvailos ir „mažutės, mažutės”, kaip apie jas manąs ūkvedys.
„Vienintelė išeitis liko – vienybė. Jei kartu nesilaikysime, su mumis bemat susidoros ir iš darbo kaip šapelius išmėtys”, – tvirtino tada jos.
Moterys teigė, kad ryžtis atvirai pasipriešinti ūkvedžiui nebuvo lengva. Šiais laikais paprastai visi kenčia kaip įmanydami, kad tik neliktų be darbo, tačiau kito pasirinkimo jos jau neturėjusios.
„Visų darbo stažas mokykloje – 10 metų. Iki tol dirbome gerai, priekaištų neturėjo nei ankstesnis mokyklos direktorius Artūras Totilas, pasižymėjęs konkretumu, nei ūkvedys Vidmantas Burokas”, – pasakojo G.Morkūnienė.
„Nuo nuolatinio persekiojimo ėmė krikti nervai, pradėjome sirgti, nedarbingumo lapelius nešti – o to iki šiol nėra buvę. Vis verkėme ir verkėme”, – tęsė G.Daunorienė.
Baugino „juoduoju sąsiuviniu”
V.K.Vabalas „Aušros” vidurinėje mokykloje dirba jau bemaž trejus metus. Vos atėjęs, anot valytojų, jis pareiškė, kad ilgai administratoriaus kėdėje neužsisėdės – taps mokyklos direktorės pavaduotoju.
Jau būdamas administratoriumi V.K.Vabalas parodęs, ką gali. Jis, anot moterų, įsitaisęs tokį „juodąjį sąsiuvinį” ir pradėjęs užsirašinėti visų nusižengimus bei visus gąsdinti.
Kai vyras išties greit tapo direktorės pavaduotoju, prasidėjęs dar baisesnis košmaras.
V.K.Vabalas ėmęs persekioti savo pavaldines, minučių tikslumu užsirašinėti, kada jos ateina ir išeina iš darbo, ar gerai valo, ar laiku pakelia mokinių numestą popierių. Jos žinojo ir tai, kad, neduok Dieve, pakelti šiukšlę ne savo valomoje teritorijoje. Tą draudė pavaduotojas.
Direktoriaus pavaduotojo įsakymai kasdien būdavę vis keistesni, nežmoniškesni. Tačiau kai apie juos išgirsdavęs kas iš protingesnių mokyklos darbuotojų, jis iškart savo žodžius atsiimdavęs.
Kreipėsi į Darbo inspekciją
Didžiausias puolimas prasidėjęs, kai moterys nusprendusios pasiaiškinti dėl savo teisių ir krūvių Darbo inspekcijoje.
Mokyklos direktorės veide nebeliko šypsenos – taip ji parodžiusi savo nepasitenkinimą.
Dar buvo parašytas raštas ir miesto Švietimo skyriui, tačiau į jį prieš dvejus metus nesulaukta jokio atsako.
Darbo federacijos, į kurią neberasdamos pagalbos įstojo šios penkios moterys, atstovas Vidas Puskepalis buvo nuvykęs į mokyklą ir ilgai kalbėjo su direktore. Po šio pokalbio atsiradusi viena gera permaina – mokyklos valdžia pradėjo mokėti valytojoms už pavadavimo darbus.
Ūkvedys grasina teismais
V.K.Vabalas prieš dvejus metus su „Panevėžio ryto” korespondente bendrauti atsisakė, aiškino įžvelgiąs galimą šmeižtą.
Neseniai ūkvedys visoje šalyje išgarsėjo savo ypač įžūliu elgesiu su korespondentais. Vienos šalies televizijos korespondentus, kaip buvo rodyta reportaže, jis tiesiog išgrūdo pro duris.
Tačiau prieš kelias dienas V.K.Vabalas jau maloniai bendravo su „Panevėžio ryto” korespondente.
Pavaduotojas paneigė žinias, esą jis blogai elgęsis su valytojomis, ir tikino, jog rengiasi teismui už šmeižtą.
„Aš vykdau savo pareigas”, – buvo įsitikinęs valytojų viršininkas.
Aukštąjį inžinerinį statybinį išsilavinimą turintis V.K.Vabalas teigė sovietmečiu sugebėjęs dirbti ir su girtuokliais, todėl manė, kad su valytojomis – tikrai sugebantis.
Apie atsistatydinimą direktorės pavaduotojas sakė net negalvojąs ir apie darbo metodų keitimą – taip pat.
Vabalai – ne šeimos draugai
G.Gruzdienė „Aušros” vidurinei mokyklai vadovauja dar tik treji metai. Prieš tai ji buvo kitos mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
Prieš dvejus metus direktorė neparodė žurnalistei jokio susižavėjimo savo principingomis valytojomis.
Vadovė buvo linkusi kalbėti daugiau aukštomis, aptakiomis frazėmis apie švietimo tikslus nei apie žemišką reikalą – valytojų ir ūkvedžio konfliktą.
Ir dabar, per ilgą ir pabrėžtinai malonų pokalbį su žurnaliste G.Gruzdienė nuolat pabrėždavo, kad mokykloje labai svarbu palaikyti švarą – tą nurodo ir sugriežtinti higienos reikalavimai, todėl pavaduotojas ir esąs reiklus.
G.Gruzdienė buvo įsitikinusi, kad ūkvedys nepersekioja valytojų.
Priminus, kad ji juk nuolat su juo nebūna, tad visko ir negali žinoti, direktorė atsakė viską matanti, nes per savaitę net du kartus pati budi.
Direktorė nemanė, kad jos pavaduotojo darbo metodai yra nepateisinami, nusižengiantys žmoniškumui. Atvirkščiai, ji teigė, kad V.K.Vabalas turi humoro jausmą ir puikiai bendrauja su aplinkiniais.
Mokyklos vadovė manė, kad problemos kilo dėl to, jog anksčiau, kol ji dar nevadovavo šiai mokyklai, valytojos buvo ne-kontroliuojamos ir nepratusios prie darbo drausmės.
Tai, kad V.K.Vabalas ir neseniai mokykloje įdarbinta jo žmona yra jos šeimos draugai, direktorė kategoriškai paneigė.
„Darome. Kalbamės. Taisome. Rengiame gamybinius susirinkimus. Dar tarsimės ir kalbėsimės”, – taip apie bandymą spręsti incidentą kalbėjo direktorė.
Švietimo skyriaus vedėjas svyravo
Miesto Švietimo skyriaus vedėjas Dainius Šipelis buvo linkęs manyti, kad incidentas yra tik vietinės reikšmės, nes oficialių skundų šiuo metu iš „Aušros” mokyklos nesulaukta, o anksčiau taip pat lyg ir nebūta.
Priminus, kad skandalas jau žinomas visai šaliai, vedėjas sutiko, kad nuošalyje likti gal ir nereikėtų.
D.Šipelis bandė teisintis, kad jis tikrinti mokyklos nelabai galįs ir todėl, kad jam direktorės pavaduotojas nepavaldus.
Tik priminus, kad nuo mokyklos vadovo priklauso viso kolektyvo mikroklimatas, vedėjas patikino, jog imsis žingsnių.
Limina Kepalaitė
„Panevėžio rytas”