Keturioliktoje tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje dalyvauja 57 autoriai iš 19 šalių. Greta nuolatinių svečių iš Latvijos, Italijos, Čekijos ir kt., savo kūrybą pristato dailininkai iš Armėnijos, Norvegijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Slovakijos, Vengrijos, Vokietijos. Jei anksčiau dominuodavo metalo technikos, tai šįkart galime kalbėti apie tris tarpusavyje konkuruojančias darbų grupes.
Nemažai autorių puoselėja oforto, sausos adatos, akvatintos ir mecotintos technikas. Vyrauja siurreali vaizdo samprata, preciziškas atlikimas (Marinos Terauds iš JAV, Mariaus Liugailos ir kitų kūriniai). Vieni ekslibrisai lyriški, kiti – švelniai ironiški. Tačiau visuose darbuose pastebimas dėmesys detalei, plonoms vingrioms linijoms, smulkiam štrichui, subtiliai tonų gradacijai.
Bienalėje ypač gausi lino ir medžio raižinių grupė. Be abejo, tai mūsų ekslibriso puoselėtojo Valerijono Jucio nuopelnas. Net vienuolika autorių iš Argentinos rodo šia technika sukurtus darbus. Juose dominuoja apibendrintos formos, dėmių kontrastai, ryškus koloritas, grubios linijos, pradedant rėksmingais revoliucingos dvasios Mauricio Schvarzmano atspaudais ir baigiant abstraktaus ekspresionizmo manierą primenančiais Claudio Lara kūriniais.
Trečiajai grupei atstovauja kompiuterinę grafiką puoselėjantys autoriai. Jų kūrybą vertinti sunku, nes tai daugiau intelektualus žaidimas, nei jausmingas tikrovės interpretavimas. Neretai tokie kūriniai labai margi, suskaidyti. Išsiskiria belgo Martino R. Baeyenso ekslibrisai, kur tapybiški arba ženkliški vaizdai jungiami į visumą. Įsimintini ir Algio Kliševičiaus darbai, kuriuose ryški vaizdo ir šrifto dermė.
XIV tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė turinio ir formos atžvilgiu yra įvairiapusė ir intriguojanti. Joje pastebimos dvi kryptys – archajinė, kurioje dominuoja vaizdo apibendrinimas, supaprastinimas, ir modernioji, kurioje matome siužeto daugiasluoksniškumą, dėmesį detalei. Nemažai ekslibrisų užsienio autoriai skiria Lietuvos dailininkams, yra darbų dedikuotų Vincui Kisarauskui. Todėl ekspozicijoje mažiau oficialumo, juntamas asmeninis ryšys ir jausmingumas.