Kinomanai piktinasi, kad Klaipėdos nepasiekia Europos, nacionalinis kino menas, dominuoja komercinė Holivudo produkcija, beje, stipriai vėluojanti. Tačiau savito skandinavų kino festivalis „Scanorama”, vykęs lapkričio 25 – gruodžio 2d., uostamiestyje sulaukė vieno tūkstančio žiūrovų. Dvigubai pletesnę to paties festivalio programą Vilniuje panoro pamatyti 18,5 tūkstančio žiūrovų ir 12,5 tūkstančių kauniečių.
Kas yra ne taip šiandieninėje Klaipėdos kino rinkoje, kokie pokyčiai jos laukia artimiausiu metu, padiskutavome su Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama” organizatore Gražina Arlickaite, kino teatro „Žemaitija” direktore Audra Jankeliūniene ir vadybininku Mariumi Tumšiu bei kinoklubo „Kinopolis” įkūrėju Žydrūnu Drungilu.
Nėra pasiūlos
Gražinos Arlickaitės įsitikinimu uostamiestyje Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama” lankomumas mažas todėl, kad klaipėdiečiai nėra įpratinti prie nestandartinių, netradicinių renginių, kitokio nekomercinio kino.
„Į Klaipėdą retai atklysta geras kinas. Žiūrovai kiną supranta kaip pramogą, susijusią su nieko negalvojimu ir patikrintu komercinio filmo poveikiu. O skandinaviški filmai – kitokie, juos reikia norėti žiūrėti, atrasti. „Scanorama” diktuoja kitokius kino žiūrėjimo įpročius bei tradicijas”, – sakė festivalio organizatorė.
Platintojų diktatūra
„Scanorama” bei mažųjų kino formų festivalio „Tinklai” atidarymo bei uždarymo filmai – vieninteliai nekomercinio kino meno renginiai, vykstantys kino teatre „Žemaitija”.
Audra Jankeliūnienė ir „Žemaitijos” vadybininkas Marius Tumšys sako, jog tokia situacija yra todėl, kad Klaipėdoje trūksta kino salių ir kino platintojai diktuoja sąlygas, kaip rodyti kiną.
„Mes labai ilgimės gero nekomercinio kino ir palaikome jį, tačiau neturime sąlygų jį demonstruoti, – apgailestavo kino teatro „Žemaitija” direktorė Audra Jankeliūnienė. – Turime tik pusantros salės filmams rodyti. Platintojai mums diktuoja sąlygas, kiek seansų turime rodyti, kad gautume naują filmą, nors ir vėluojantį tris savaites. Nekomerciniam kinui tiesiog nelieka laiko ir vietos. O filmai vėluoja todėl, kad platintojai perka nedaug kopijų ir rodo jas pirmiausia Vilniuje”, – aiškino A. Jankeliūnienė.
Išlepinti?
A. Jankeliūnienė pastebėjo ir tai, jog uostamiesčio publika nenori mokėti už filmą kino teatre. „Visą vasarą klaipėdiečiai maitinami nemokamais renginiais ir į nemokamus mažųjų kino formų festivalio „Tinklai” seansus taip pat susirenka minios žiūrovų. O už „Scanoramą” reikia mokėti ir žiūrovų ateina mažiau. Nežinau, ar tai ekonominė problema, ar publika tiesiog išlepusi”, – svarstė „Žemaitijos” direktorė.
„Įtakos turi ir tai, kad Klaipėda – uostas bei artima Kaliningradui. Mus pasiekia didžiausias srautas piratinės kino produkcijos. Nekantriausi žiūrovai net nelaukia, kol filmas bus rodomas „Žemaitijoje”, – gūžčiojo pečiais M. Tumšys.
Jis įsitikinęs, kad aktualios kino produkcijos prieinamumo problemą uostamiestyje gali išspręsti tik daugiau kino salių.
Nauja erdvė kinui – „Akropolyje”
Naujas kino teatrų operatorius Baltijos valstybėse bendrovė „Baltic Multiplex Ventures” 2006 m. pavasarį naujame prekybos centre „Akropolis” Klaipėdoje ketina atidaryti kino teatrą „Cinamon”. Tai bus antrasis bendrovės kino teatras Lietuvoje. Pirmasis „Cinamon” neseniai pradėjo savo veiklą Kaune.
„Baltic Multiplex Ventures” direktorius Chris Lowe teigia, kad naujieji kino teatrai „Cinamon” lankytojams pasiūlys ne tik naujausius filmus, puikų vaizdą ir garsą. Čia žmonės galės smagiai leisti laisvalaikį, specialiose salėse švęsti gimtadienius, kitas ššventes, naršyti internete, žaisti žaidimus, su draugais linksmintis kino teatro kavinėse”, – sakė Ch. Lowe, daugiau nei 12 metų vadovavęs ne vienam kino teatrų tinklui Didžiojoje Britanijoje ir Vidurio Europos valstybėse.
„Cinamon” į Baltijos valstybių rinkas atneš daugiau nei tradicinę kino teatrų koncepciją, – tikino „Baltic Multiplex Ventures” valdybos narys Arpad Abonyi. – Mes rodysime ir Holivudo, ir nepriklausomų režisierių bei kino studijų filmus. Lietuviški filmai taip pat bus vienu mūsų prioritetu”.
Klaipėdoje jau sklinda gandai, kad atsiradus naujoms kino salėms prekybos centruose, „Žemaitija” bus uždaryta. UAB pramogų centro „Žemaitija” generalinis direktorius Vytautas Rickus šio gando nepaneigė. „Yra tokių ketinimų, tačiau tiksliai pasakyti galėsime tik kitų metų pradžioje. Bet kuriuo atveju klaipėdiečiai be kino neliks”, – išsisukinėjo V. Rickus.
Vieta nesvarbi?
Jei „Žemaitija bus uždaryta – kinas ne tik išsikels iš Klaipėdos miesto centro, uostamiestyje apskritai neliks kino teatro kaip institucijos. Priminsime, kad mažųjų kino formų festivalio pamėgtą neformalią Klaipėdos tabako fabriko angaro erdvę Savivaldybė perdavė „Kretingos grūdams”. Tad kyla klausimas, kur Klaipėdoje bus rodomas nekomercinis kinas, kino festivaliai „Scanorama”, „Tinklai”. Prekybos centre?
Vienas iš uostamiesčio kinomanų Žydrūnas Drungilas suabejojo: „Nežinau, ar aš eičiau žiūrėti gero kino ar kino festivalio į parduotuvę. Man svarbi erdvė, kurioje aš žiūriu filmą.
„Kinas nėra namas. Kinas yra filmas”, – paprieštaravo „Scanoramos” organizatorė G. Arlickaitė: „Po to, kai visi ilgai ir kantriai tylėjo, kol buvo privatizuoti ir sunaikinti beveik visi kino teatrai, isterija dėl „Lietuvos” man atrodo juokingai. Žiūrovui svarbu geros sąlygos. Aš šiemet specialiai padariau „Scanoramos” filmų kartojimus Vilniaus „Akropolio” kino salėse, nes žmonėms, gyvenantiems Pašilaičiuose, patogiau ateiti į „Akropolį”, nei trenktis per visą miestą į „Vingį”, – įrodinėjo G. Arlickaitė.
„Kinopolio” alternatyva
Žydrūnas Drungilas įsitikinęs, kad kinas pirmiausia yra bendruomenė. Šių metų pavasarį Prano Domšaičio salėje jis pradėjo demonstruoti nekomercinius filmus, kviestis kino kūrėjus, buvo įkurtas kino klubas „Kinopolis”.
Spalio mėnesį „Kinopolis” drauge su „Skalvijos kino centru” bei VšĮ „Meno Avilys” Vilniuje, „Šiaulių dailės galerijos” kino klubu bei kino klubu „Disputas” Ukmergėje įkūrė Nacionalinė kino klubų asociaciją. Pagrindinis jos tikslas kuri skatinti kino meno sklaidą Lietuvos regionuose.
Lapkričio mėnesį jau įvykjo pirmasis asociacijos renginys – dokumentinių filmų festivalis „Docu in motion”. Jo filmai buvo parodyti ir uostamiestyje. Žiūrovų „Kinopolyje” netrūksta, P. Domšaičio galerijos salytė būna pilna.
Kitais metais „Kinopolio” planuose – keletas festivalių. Ketinama išplėsti dokumentinių filmų festivalį „Docu in motion” ir pristatyti uostamiesčio publikai visai nežinomą Artimųjų Rytų kino festivalį. Klubas numato surengti kino stovyklą, keletą seminarų, susitikimų su kino kūrėjais ir sudaryti nuolatinį repertuarą, kuriame būtų kino meno klasika ir naujienos.
Tačiau, šiems norams įgyvendinti reikia finansinės paramos. Pasak Ž. Drungilo „Iki šiol „Kinopolis” nesulaukė jokios nei valstybės, nei Savivaldybės paramos, ir egzistuoja tik privačių rėmėjų dėka. Galbūt kitais metais situacija pasikeis…
Kino politikos nėra
„Scanoramos” organizatorės G. Arlickaitės patirtis liudija ką kita. „Scanoramos” – festivalį nuo pat pradžių parėmė Šiaurės šalių kino institucijos bei fondai. Tik šiemet, t.y. trečiais metais, paramą skyrė ir Lietuvos kultūros ministerija ir net visų trijų didmiesčių savivaldybės po truputį prisidėjo”, – sakė G. Arlickaitė.
Pašnekovė nedrįso pasakyti, koks realus Lietuvos ir užsienio institucijų indėlis. „Nenorėčiau išdavinėti šios paslapties. Šiaurietiškoji parama didesnė”, – trumpai atsakė ji.
Kalbėdama apie Lietuvos kino politiką Gražina Arlickaitė pateikė keletą pavyzdžių.
„Vokietijoje kino teatrai, demonstruojantys nekomercinį kiną įvardinami terminu „komunalinis kinas”. Jį dotuoja Vokietijos žemių administracijos.
Prancūzija palaiko nekomercinį kiną, ribodama holivudinės kino produkcijos įvežimą į šalį ir įpareigodama kiekvieną kino teatrą parodyti tam tikrą procentą Prancūzijoje sukurtų filmų.
Lietuvoje visiems žinoma valstybinė kino politika iki šiol buvo tik – kino teatrų privatizacija. Kino meną palaikančios politikos nėra”, – griežtai pasisakė Šiaurės šalių kino forumo organizatorė G. Arlickaitė.
Jurga Petronytė