Gyventi padangėje ne visada malonu

Europiečiai įsitikinę, jog gyventi aukščiau nei šeštame aukšte neprestižiška ir kenkia sveikatai. Amerikoje butai „padangėje” kainuoja du kartus pigiau nei esantys arčiau žemės. O Lietuvoje butai pirmajame aukšte pigiausi.

Lietuvių nuomone, žemiausiuose aukštuose esantys butai yra nesaugūs, šalti, jų langus greitai užgožia medžiai. Žmonės apsvarsto viską, tačiau beveik niekada nekalba apie buto ekologiją. Gal nežino, kokiais kriterijais reikėtų remtis? Kiekviename namo aukšte susikuria skirtingas mikroklimatas, kuris vienaip ar kitaip veikia žmogaus organizmą.

Arčiau žemės nepatogu

Pirmame–trečiame aukšte gyvenantys žmonės dažniausiai gyvenimą praleidžia medžių pavėsyje. Mūsų šalyje jau seniai įsigalėjo tradicija puošti savo aplinką žaluma. Jei prie naujų namų medelių, krūmų nepasodina aplinkos tvarkytojai, tą padaro patys gyventojai.

Tačiau medžiai auga ir netrunka užtemdyti butų langų. Žmogus jau norėtų tokį nepatogumą pašalinti, nes pradeda stigti patalpose dienos šviesos. Ypač kenčia besimokančių vaikų akys. Tačiau be leidimo medžio nukirsti negalima.

Visi esame pastebėję, jog apatiniuose aukštuose esančių butų bėda – ne tik niūrumas dėl šviesos stokos. Ten, kur nepatenka saulė, – kaupiasi drėgmė, o ją dažnai pamėgsta patogeniniai grybeliai. Susiformavę betono plokščių jungimo plyšiuose ar tarp plytelių, jie gana greitai persimeta į vidinę sienų pusę, paskui – baldus, drabužius ir pagaliau – į žmogaus plaučius. Grybelių sporos gali išprovokuoti bronchitą, pneumoniją, alergiją.

Po medžiais blogai auga žolė, todėl reikia gerai apsėti žalumynais po langais esančius sklypelius, kad nebūtų dulkių. Žemutinių aukštų gyventojai daugiau kenčia ir nuo kitokių žemės paviršiaus teršalų.

Šiandieninį miestiečių gyvenimą dar apkartina ir dažnai arti namų pastatyti buitinių atliekų konteineriai.

Kokių reikia imtis priemonių, kad mikroklimatas žemesnių aukštų butuose bent kiek pagerėtų?

Ekologai rekomenduoja kiek galima dažniau plauti grindis. Tai ne tik apsauga nuo namų grybelio, bet ir oro švarinimas. Žinoma, atsiradusią drėgmę reikia iš buto „išgarinti” jį kasdien (ir ne po vieną kartą) vėdinant. Kada geriau vėdinti butą, turėtų pasirinkti šeimininkė. Geriausia – iš ryto, kai iš kiemo išvažiuoja dauguma automobilių. Po pietų, dar žmonės negrįžę, ar vakare, kai automobilių srautai gerokai sumažėja.

Aukščiau – švariau

Tarp žmonių vyrauja nuomonė, jog idealiausias aukštas – trečiasis. Kai kuriais atvejais tikrai taip. Tačiau svarbu tai, kiek aplink yra oro taršos objektų. Verta žinoti, jog žalingos medžiagos ore kaupiasi kaip tik ties trečiuoju aukštu. Ties penktuoju teršalų jau kur kas mažiau: arba jie leidžiasi žemiau, arba išsiskaido laisvose oro srovėse.

Žinoma, nemažai esama ir aukščio mėgėjų. Manoma, jog kuo aukščiau, tuo švaresnis oras, mažiau girdisi triukšmas, niekas neužstoja gamtos peizažų. Tačiau ekologai pataria aukščiau šeštojo aukšto „nekopti”. Orą „padangėse” nuodija pramonės įmonių kaminai.

Šviesa, puikus vaizdas, grynesnis oras – tai ne prieš langus amžinai regima mūro siena, garažų stogai. Yra ištirta, jog tokie nekintantys, proziški vaizdai žmogui sukelia agresijos, neapykantos pasaulio monotonijai jausmus. Ypač tai veikia vaikus. Tokių butų gyventojams reikia dažniau išvažiuoti į gamtą, ieškoti emocijų kompensacijos.

Pasirinkti idealiausią butą nėra lengva. Reikia atsižvelgti į kelis kriterijus. Butas turi būti šeštame ar septintame aukšte, gerai prie landšafto derančiame name. Idealiausia, jei pro vienus buto langus matytųsi parkas, pro kitus – vanduo. Tokiame name galima gyventi bet kuriame aukšte, jokios žalos žmogaus organizmas nepajus.

Kiti priešai

Renkantis buto aukštą reikia atsižvelgti ir į dar kelis „priešus”. Vienas iš jų – elektromagnetinis spinduliavimas, kurį sukuria buitiniai elektros prietaisai. Nors tas spinduliavimas kiekviename bute susidaro maždaug vienodas, tačiau per geležines namo konstrukcijas jis persiduoda aukštyn. Todėl viršutiniuose aukštuose jis jau gerokai stipresnis. Manoma, jog dėl šios priežasties blokinių namų viršutinių aukštų gyventojai dažniau skundžiasi galvos skausmais, bloga nuotaika. Apsisaugoti nuo elektromagnetinio spinduliavimo galima tik persikeliant į plytinį arba monolitinės konstrukcijos namą.

Kitas žalingas daugiaaukščių namų gyventojų priešas – triukšmas, kuris gali pasiekti nors ir dvidešimtą aukštą. Tačiau triukšmo žemėlapius sudarinėję specialistai nustatė, jog triukšmas sklinda artimiausiu keliu. Pavyzdžiui, jei mašinų signalizacijų kauksmas kankina žemiausiųjų aukštų gyventojus, tai penktojo ar šeštojo aukštų žmones – autostradų garsai.

Garso stiprumą silpnina jo kelyje augantys medžiai, dideli ir maži pastatai. Bet tuomet garsas kyla į viršų ir atsimuša viršutiniuose aukštuose. Svarbu ir akustika. Pavyzdžiui, jei kieme bus nedengtas šulinys, tai garsas viršutinius aukštus pasieks gerokai sustiprėjęs.

Vetusta Prišmantienė