Renata Šerelytė, rašytoja: „Tvirtos rankos” sistemai tereikia avinų bandos”

Jeigu paklaustumėte statistinio Lietuvos piliečio, kam priklauso žodžiai „Supuvusi gadynė! Ir, deja, Aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją”, nereiktų nustebti, jei neretas pilietis pasakytų – Uspaskichui.

O jeigu ir toliau ieškotumėte autentikos ir įkyriai klausinėtumėte, kas yra Hamletas, paaiškėtų, kad garsusis danų princas – viso labo plakta kiaušinienė. Omletas, kitaip tariant.

Nieko nuostabaus – į Gutenbergo išradimą mūsų pilietis ir šiandien žiūri įtariai…

——————————————————————————–

Nieko nuostabaus – į Gutenbergo išradimą mūsų pilietis ir šiandien žiūri įtariai. Ypač jeigu jis siejamas su lavinimusi ir išprusimu, o ne su neįpareigojančiu laisvalaikio praleidimu. Spausdintas žodis, šiaip ar taip, suteikia galimybę žmogui ne tik alternatyviai, kritiškai mąstyti, bet formuoja ir estetinę, etinę laikyseną, skonį, netgi tam tikras etiketo taisykles.

Tačiau kadangi dažnam Lietuvos žmogui ne nuodėmė Šekspyro žodžius priskirti dorai sakinio suregzti nesugebančiam politikui, nereikia stebėtis, kad propagandiniai Darbo partijos važinėjimai „po liaudį” surenka pilnas sales išsižiojusių iš nekritiško susižavėjimo piliečių, o tikėjimas Uspaskicho žvaigžde kai kur įsižiebia iš naujo.

Kas, kad ta žvaigždė labai panaši į nesenos praeities simbolį, kartu su pjautuvu ir kūju sudariusį šventą sąjungą ir priminusį, kaip grūdinosi plienas – argi tai kliūtis herojų pasiilgusiai liaudžiai! Argi ne simboliška, kad į valdžią deleguojamas būtent toks herojus, kurio lietuvių kalba, užuot mirgėjusi diplomatiniais niuansais, panaši į gelžbetonio konstrukcijas? (Tai aukštajai mokyklai, kuri išmokslino p. Uspaskichą, matyt, kalbos kultūra pernelyg nerūpėjo).

Ką tai sako apie lietuvių tautos savigarbą ir erudiciją? Turbūt nieko, nes erudicija – žodis, kurį dažnas supainiotų su kokiu kitu, kaip Hamletą painioja su omletu. Ar nėra pažįstama situacija, kai partijos narių skaičius auga tiesiog akyse, o atrankos kriterijai labai primena tuos laikus, kai į Komunistų partiją priimdavo baigusius tris klases, užtat su „principais”?

Ką jums primena Uspaskicho kalbos, kad į savo partiją jis tuoj ims priimti ne Lietuvos piliečius? Ar ne šūkį „Proletarai, vienykitės!”… O kadangi Lietuvos įstatymai tokį „vienijimąsi” draudžia, ponas partijos vadas pasiruošęs tokius įstatymus „svarstyti”. „Svarstymas” šiuo atveju reiškia anaiptol ne diplomatišką pašnekėjimą, o radikalų kelią – įstatymo keitimą.

Iš kur toks atkaklus „gadynės taisymas”? Tokia didinga poza? Iš Šekspyro raštų? Vargu. Veikiau iš sistemos, kur vyravo (ir tebevyrauja) šūkis – „Tikslas pateisina priemones”. Priemonės, kaip matome, įdomios, o koks tikslas? Tokios demokratijos modelis, kokį matome Rusijoje?

Bet argi tai svarbu, kai liaudis (liežuvis neapsiverčia sakyti „tauta”) vis dar tiki, kad ateis herojus (ne Hamletas, veikiau Matrosovas, bet tai irgi nesvarbu) ir viską sutvarkys.

Koks vis dėlto stebėtinas reiškinys tas tvarkos ilgesys visuomenėje, kuri iki galo neįsisąmonino, kokia brangi likimo dovana yra žodžio erdvė, laisva kūrybinė raiška, pakantumas ir pasirinkimo galimybės! Šitie dalykai daugeliui nėra svarbūs todėl, kad reikalauja atsakomybės, įsipareigojimo, pagaliau sveikos pilietinės reakcijos.

O „tvirtos rankos” sistemai ir vadinamajai tvarkai tereikia inertiškos avinų bandos ir paklusnumo, netgi tada, kai peilis kišamas aviai prie gerklės. Valdomai demokratijai iš visuomenės tereikia parsidavimo – už „trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą”, kaip rašė Vincas Kudirka. Panašu, kad šie žodžiai niekados nepasens.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.