Lapkričio 21 dieną šalies prezidentas Valdas Adamkus, Susisiekimo ministras Petras Čėsna, premjeras Algirdas Brazauskas gavo „FlyLAL” valdybos pirmininko Petro Vasiliausko ir dar dešimties bendrovės atstovų laišką.
Prezidentui ir Vyriausybės atstovams teks pasirinkti: gelbėti privačią įmonę ar strateginės reikšmės objektą – Vilniaus tarptautinį oro uostą.
„Lietuvos avialinijos” ilgus metus buvo valstybės išlaikytinė, kurioje trūko „ūkiško” šeimininko. Vienas LŽ kalbintas aviatorius LAL pavadino „milžinu su molinėmis kojomis”.
Vien Vilniaus tarptautinis oro uostas akcinei bendrovei „Lietuvos avialinijos” nuo 1992-ųjų metų suteikė lengvatų už 45 milijonus litų. Taip buvo nusprendusi Vyriausybė, kurios atstovams (ir kitoms valstybės galvoms) nesinorėjo skraidyti į užsienį svetimų valstybių lėktuvais. Taip viena valstybės įmonė – oro uostas rėmė kitą valstybės įmonę.
Ar „Lietuvos avialinijų” pirkėjai žinojo įmonės finansinę padėtį? O gal valstybė, skelbdama privatizavimo konkursą, būsimiems savininkams prižadėjo „pamiršti” ar atidėti senas skolas?
Apie tai pasiteiravome Valstybės turto fondo privatizavimo direktoriaus Antano Malikėno. Jis „Lietuvos žinioms” atsakė, kad konkurso sąlygose nebuvo kalbama apie įmonės skolų atidėjimą. „Pirkėjai žinojo, kokia „Lietuvos avialinijų” finansinė padėtis, – LŽ tvirtino Malikėnas. – Dėl to ir pradinė įmonės kaina buvo nedidelė”.
Dėl LAL akcijų paketo varžėsi keturi pirkėjai iš Lietuvos ir užsienio, todėl kaina nuo 9 mln. litų pakilo iki 25 milijonų litų. Tiek už 100 proc. LAL akcijų paklojo Lietuvos informacijos technologijų įmonės „Fima” kontroliuojama bendrovė „LAL investicijų valdymas”.
Pirkėjai pažadėjo, kad per 2 metus į LAL bus investuota apie 20-30 mln. litų, tačiau dabar skrydžių bendrovė, tarsi būtų ne privati įmonė, o vis dar nacionalinės reikšmės valstybės įmonė, ryžosi apeliuoti net į lietuvių tautinius jausmus. Šalies valdžią bandoma įtikinti, kad bendrovei žlugus gali kilti grėsmė Lietuvos Respublikai, valstybės biudžete – sumažėti pajamų.
Daiva Norkienė