Rytų patarlė sako: „jeigu šauksi chalva, chalva, nuo to burnoje nepasidarys saldžiau…” Taigi kartojimas, kad gyvename teisinėje valstybėje, jos tokia nepadaro.
Teisinėje valstybėje suvokiama, kad teisinė ir politinė atsakomybė yra skirtingi dalykai. Demokratinėse šalyje už nekorektiškus politinius veiksmus niekas nieko į kalėjimus nesodina, tačiau politikai, nenorėdami pakenkti savo partijai, nelaukdami kokių nors sankcijų, patys atsistatydina.
Demokratinių šalių piliečiai nevengia kritikuoti savo parlamentarus, vyriausybę, bet to nedaro vyriausybių nariai. Istorinė patirtis rodo: vyriausybės pradeda žmones nuteikinėti prieš parlamentą tada, kai rengiasi kariniam perversmui… Nematau, kad tokią galimybę turėtų mūsų valdantieji, nors išpuoliai prieš Seimą nesiliauja…
——————————————————————————–
Pradedu abejoti, ar prezidentas, Vyriausybės vadovai gilinosi į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 96 straipsnį: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą”, taip pat į Seimo statutą, Vyriausybės įstatymą, kur aiškiai pasakyta, kad Vyriausybės vadovas privalo kiekvienu atveju atsiskaityti Seimui, o ne tada, kai jis panori. Keisti ir prezidento žodžiai, esą ne Seimo komisijos, o teisėtvarkos institucijos turi tirti to ar kito Vyriausybės nario veiksmus, pamirštant, kad Konstitucija neleidžia pradėti jokio ikiteisminio tyrimo be Seimo sutikimo.
Jeigu aukščiausi valstybės pareigūnai savaip interpretuoja įstatymus, ko tada laukti iš kitų pareigūnų? Teisėjai priima keisčiausius nuosprendžius: policininkai sugauna kontrabandininką, o teisėjas skiria jam juokingai mažą bausmę, iš teismo salės paleidžia žmogžudžius ir kitokius nusikaltėlius (kol aukštesnės instancijos teismas susigriebia, šie spėja pasislėpti). Niekas teisėjui negali duoti pastabos, net aukštesnės instancijos teismas (jis tik gali pakeisti nuosprendį, bet nepasidomėti, kodėl šis teisėjas priima tokius sprendimus). Kiekvienas pareigūnas į pastabą, kad jis blogai atlieka savo pareigas, gali sureaguoti: „man daromas spaudimas…”.
Visose šalyse užsienyje įgyti diplomai nostrifikuojami. Dar Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nostrifikacijos įstatymą. Kauno technologijos universitetas neturėjo teisės priimti iš Viktoro Uspaskich nenostrifikuoto diplomo. Taigi nebūtų pažeistas įstatymas, nebūtų ir politinio skandalo.
Ligoninės neturi pinigų, o jų vadovai sau nusistato dešimteriopai didesnius atlyginimus nei eilinių gydytojų, perkasi prabangiausius automobilius, kai ligoninės neturi reikiamo transporto. Paklaustas, kodėl taip elgiasi, toks įstaigos ciniškai atsako: „nuo to priklauso mano, kaip vadovo prestižas…” Dėl prestižo įsitaiso prabangiausius darbo kabinetus. Pavaldinys psichologiškai pajunta viršininko akivaizdoje savo menkumą. Deja, Vyriausybė nesiekia apriboti tokios saviveiklos.
Argi teisinėje valstybėj prasižengusiam piliečiui būtų patikėta tikrinti savo viršininko veiksmus, viršininko – kuris jį išgelbėjo iš keblios situacijos? Neabejotinai jis teisėtvarkai formuluos klausimus taip, kad šie niekaip nerastų pažeidimų. Patys tyčiojamės iš teisinės valstybės pamatų. Priimame ir kurioziškiausius įstatymus, saugodami asmens duomenų privatumą, neleidžiame istorikams pasidomėti, ką veikė Lietuvoje okupantų tarnai. Nejučiom pagalvoji: gal įstatymų leidėjams baugu, kad archyvuose bus rasta tai, kas juos kompromituoja?
Lietuvoje teisinės valstybės samprata virsta mitu, siekiamybe. Čia ne valdžios, o visų piliečių reikalas. Kol kas Lietuvos vyriausybių tokia prigimtis; jos pačios trokšta būti virš įstatymų – tapti neliečiamųjų kasta.