Jau šią savaitę turėtų paaiškėti, kiek milijardų litų Europos Sąjungos paramos artimiausiu metu gaus Lietuva.
Europos Sąjungai pirmininkaujanti Didžioji Britanija šiandien turėtų pateikti pasiūlymą dėl 2007-2013 metų finansinės perspektyvos bei ES biudžeto.
Kokios paramos Lietuva gali tikėtis, priklausys nuo ES biudžeto dydžio.
Skaudžiausią smūgį Lietuva bei kitos ES naujokės pajustų, jei apskritai nepavyktų susitarti dėl biudžeto.
Tokiu atveju paramos dydis būtų kelis kartus mažesnis, negu tikisi Lietuva, be to, įstrigtų ilgalaikiai projektai, kuriuos finansuoja Europos Sąjunga.
ES komisarė Dalia Grybauskaitė, atsakinga už biudžetą ir finansinį programavimą, ragina valstybes nesileisti diskriminuojamoms priimant ES biudžetą.
– Kas trukdo susitarti dėl ES biudžeto ir kartu – dėl paramos Lietuvai bei kitoms ES naujokėms? – „Lietuvos rytas” paklausė D.Grybauskaitės.
– Derybos dėl finansinės perspektyvos visada būdavo ilgos ir sudėtingos, kildavo daug konfliktinių situacijų. Dabar padėtis dar labiau komplikavosi, nes Europos Sąjungą papildė 10 naujų narių. ES plėtra paaštrino tas problemas, kurios anksčiau buvo arba užslėptos, arba nenoriai sprendžiamos.
Sakyčiau, susitarti dėl ES biudžeto trukdo trys pagrindinės problemos. Pirmoji susijusi su tomis šalimis, kurios daugiausia sumoka į biudžetą. Šios valstybės nenori į biudžetą sumokėti gerokai daugiau – joms tai brangiai kainuoja.
Antroji problemų grupė – buvusios paramos gavėjos. Tai – daugiausia Pietų Europos valstybės. Jos nenorėtų prarasti to, ką gaudavo anksčiau
Trečioji problema – Didžiosios Britanijos permoka, kurią ji susigrąžina. Vien dėl ES plėtros šios šalies permoka išauga 64 procentais, tuo tarpu ES biudžetas geriausiu atveju gali padidėti apie 11 procentų.
Susitarti kliudo ir tai, kad finansinė perspektyva gali būti priimta tiktai vienbalsiai – kiekviena šalis turi veto teisę.
– Susidaro įspūdis, kad kai kurių šalių vadovai nacionalinius interesus kelia aukščiau viešai deklaruojamų ES tikslų.
– Be jokios abejonės, nacionaliniai interesai ir egoizmas daro didelę įtaką šalių sprendimams. Kuo daugiau narių, tuo sunkiau.
Kasmet kurioje nors iš 25 šalių vyksta rinkimai ar kiti politiniai procesai, o tai turi įtakos ES priimamiems sprendimams.
Mes nuolat girdime politinius pareiškimus apie būtinybę reformuoti Europą, turėti modernų biudžetą. Tačiau kai prasideda diskusijos dėl pinigų, sprendimai būna absoliučiai priešingi visiems gražiai deklaruojamiems tikslams.
Jeigu visus svarbius sprendimus galėsime priimti tik vienbalsiai, šis procesas taps labai sudėtingas. Veto teisė yra labai naudingas instrumentas, tačiau jis yra ir labai pavojingas.
– Kaip Lietuva atrodo svarstant ES biudžetą?
– Iki šiol ji atrodė labai neblogai ir savo pozicijas visai neblogai gynė. Bet, manau, lemiama situacija susiklostys tada, kai bus gauti oficialūs pasiūlymai dėl biudžeto iš Didžiosios Britanijos.
Gruodžio 7-ąją turėtų susirinkti vadinamoji konklava, kurioje kiekviena šalis turės pareikšti savo poziciją.
Norėčiau pabrėžti, kad sprendimas gali būti priimtas tik vienbalsiai.
Todėl kiekviena šalis turi suprasti, kad viena yra bendri interesai ir visai kas kita – bendri Europos interesai. Kiekviena šalis, nepritarianti pasiūlymui, gali blokuoti sprendimo priėmimą, tačiau tokiu atveju ji užblokuos galimybę priimti sprendimą ir likusioms 24 šalims.
Jeigu nebus susitarimo, nukentės visi, o ypač – naujosios ES narės.
– Jei vis dėlto nepavyktų susitarti dėl naujos finansinės perspektyvos, kaip tai pajustų Lietuva?
– Tokiu atveju Lietuva 2007-2013 metais gautų 3-4 kartus mažiau paramos negu galėtų gauti. Skirtumas yra labai didelis. Nukentėtų visos naujosios ES narės, taip pat – Rumunija ir Bulgarija.
Neigiamus padarinius pajustų ir vadinamosios senosios Sanglaudos šalys: Ispanija, Italija, Portugalija, Graikija, taip pat rytinės Vokietijos žemės.
Be to, nukentės ilgalaikiai projektai – kaimo plėtros, regioninės politikos, mokslo, studijų ir kiti. Tarp jų – ir tarptautinių kelių bei geležinkelių tiesimo. Ilgalaikiai projektai bus paralyžiuoti.
Mes jau dabar vėluojame, nes kai kurie projektai nebus parengti iki 2007 metų sausio. Jeigu nepavyktų susitarti dėl biudžeto, būtų labai prastai.
– Tačiau naujosios ES narės, ko gero, nėra tokios įtakingos kaip senbuvės.
Kaip naujokės gali paskubinti susitarimą dėl biudžeto?
– Visos šalys šiame procese yra įtakingos, nes, kaip sakiau, jos turi veto teisę.
Bet šia teise reikia naudotis labai atsargiai. Jeigu šalys sugeba susivienyti ir ginti savo interesus prie derybų stalo iki galo, – tai aš labai pabrėžiu – jos gali labai daug padaryti.
Jei vis dėlto pasiūlymai bus diskriminacinio pobūdžio, tokiu atveju šalys narės, tarp jų ir ES naujokės, turėtų pasakyti savo nuomonę ir ginti ne tik savo, bet ir Europos ateities interesus.
Šie interesai – padėti mažiau išsivysčiusiems regionams pasivyti toliau pažengusius. Tai – ne tik naujųjų narių, bet ir visos Europos interesas.
Taigi jei pasirodys diskriminacinių pasiūlymų, ES naujokės turi būti susivienijusios iki pabaigos.
– Lietuvoje jau pradėti rengti planai, kaip skirstyti ES paramą 2007-2013 metais. Dėl valdžios planų daugiau nei penktadalį paramos paskirti transporto sektoriui jau sukilo visuomeninės organizacijos, siūlančios daugiau lėšų skirti švietimui bei žinių ekonomikai. Ką jūs apie tai manote?
– Briuselis jokiai šaliai nediktuoja sąlygų, kokioms sritims reikėtų skirti paramą. Beveik viskas priklauso nuo kiekvienos šalies vyriausybės sprendimų.
Visoje Europoje apie 83 procentus lėšų paskirstoma nacionalinių vyriausybių sprendimais. Skirstant paramą bet koks mėginimas remtis tuo, kad taip skirstyti nurodė Briuselis, būtų klaidingas.
Parama šaliai skiriama tam, kad ji pasivytų ES pragyvenimo lygio vidurkį, o gal net jį ir viršytų.
Pavyzdžiui, Airija arba Ispanija sėkmingai pasinaudojo parama.
Bet yra šalių, kurios to neįstengė padaryti. Nenoriu jų vardyti.
Aš, kaip komisarė, negaliu komentuoti ir Lietuvos Vyriausybės pasirinktų prioritetų. Galiu kalbėti tiktai apie Bendrąjį programavimo dokumentą, kuriuo remiantis dabar Lietuvai yra skiriama parama, nes pati dalyvavau kuriant šį dokumentą.
Tada paramai panaudoti buvo skirta pustrečių metų, todėl didelė dalis lėšų nukreipta į infrastruktūrą, nes mokslo ir inovacijų projektai trunka ilgiau. Taigi būtų kilusi rizika nepanaudoti visų lėšų.
Mes nutarėme, kad tikslingiau sukurti infrastruktūros pagrindą.
Be abejo, sprendimas paskirstyti paramą per pustrečių metų buvo vienoks. Dabar sprendimas turi būti kitoks.
Lietuva turi pirmą ir paskutinę galimybę, kai dar ateina tokie dideli pinigai. Kitoje finansinėje perspektyvoje, kuri bus po 2013-iųjų, Lietuva nebegaus šitokios didžiulės paramos.
Lietuvos tikslas turėtų būti trijų pakopų. Pirmoji pakopa – kuo daugiau išsiderėti. Antroji – kuo daugiau paimti. Trečioji – kuo geriau paimti, kad šie pinigai būtų investuoti į mūsų šalies ekonominę ateitį, o ne pravalgyti arba kaip nors išplauti.
– Ar tiesa, kad transporto projektams lengviausia panaudoti paramą?
– Taip. Šiemet Sanglaudos fonde yra tokia situacija: 62 procentai lėšų panaudota transporto sektoriuje ir tik 22 procentai – aplinkos apsaugos. Tikimės, kad situacija pagerės. Jei situacija nepasikeis, bus blogai.
Sanglaudos fonde 50 procentų lėšų turi būti panaudota transporto projektams, likusios 50 procentų – aplinkos apsaugos projektams. Jeigu aplinkos projektai nesusitvarkys, bus pradėti stabdyti transporto projektai.
– ES narėms keliamas tikslas skaidriai skirstyti paramą.
Ar galima skaidria pavadinti situaciją, kai kurioje nors valstybėje paramą gauna kuriam nors valdančiosios partijos nariui priklausanti bendrovė?
– Jei viskas atlikta pagal procedūras ir juridiškai tvarkingai, Komisija jokių pretenzijų neturi.
Spręsti, ar toks paramos skirstymas yra etiškas, kiekvienos šalies vidaus reikalas.
Mantas Dubauskas