Visi, kurie kviečiasi koncertuoti Žilviną Žvagulį ir Ireną Starošaitę-Žvagulienę, pirmiausia išgirsta malonų jaunos merginos – vadybininkės Vitalijos Butkevičiūtės balsą. „Aš esu tam, kad dainininkams nereikėtų niekuo rūpintis – niekuo, išskyrus dainavimą”, – sako ji.
Priešingai nei žvaigždės, jų vadybininkai – kuklios ir prie žiniasklaidos dėmesio nepratusios personos. Atsargiai pasveria kiekvieną žodį, jei tik iš viso prisileidžia – dauguma vadybininkų mieliau liktų „už kadro”. (Estrados princo Ryčio Cicino vadybininkė p. Ilona mielai davė „Vakarų ekspresui” interviu, tačiau kai prireikė fotografuotis, – ėmė išsisukinėti, atsiprašinėti, kol galiausiai prisipažino nenorinti viešumos…)
Vitalija, ar jau perpratote naująsias pareigas – juk dainininkų vadybininke dirbate dar tik pusmetį?
Taip, ši sritis man yra visiškai nauja. Anksčiau taip pat dirbau administracinį darbą, tačiau su muzika neturėjau nieko bendra. Vos pradėjusi dirbti supratau, kad teks mokytis daugybės dalykų. Natūralu, kad iš pradžių buvo visokių nesklandumų. Juk per dieną – kokie trys koncertai, ir viskas turi būti sustyguota. Kildavo sunkumų sudarant garso aparatūros sąrašus, kol susigaudžiau techniniuose dalykuose… Pasirodo, yra ir laidiniai, ir radijo mikrofonai. Dabar jau galiu pasakyti, kuo jie skiriasi, o iš pradžių… – šypsosi pašnekovė. – Kaip radau šį darbą? Jau anksčiau buvau pažįstama su Irena. Kartą prasitariau, kad ieškau darbo. Niekada nemaniau, kad dirbsiu jai, bet vieną dieną Irena paskambino ir pasiūlė: „Jei tau įdomu, užsuk, pakalbėsime”.
Žvaguliai – reiklūs viršininkai?
Jie iš savęs reikalauja daug. Suprantama, kad ir vadybininkui kelia didelius reikalavimus.
Duoda pylos?..
Visko pasitaiko, visokių dienų, – juokiasi. – Tačiau tiek Žilvinas, tiek Irena – labai supratingi, žmogiški. Nejaučiu iš jų jokio žvaigždėms būdingo pasipūtimo. Žaviuosi jų paprastumu.
Gal gerai sutariate, kad ir pati esate žemaitė?
Kad ne! Aš – ne žemaitė. Ir niekada anksčiau nesu dirbusi su žemaičiais.
Kodėl jūsų telefono numeris toks pat, kaip ir Žvagulio?
Savo senąjį numerį Žilvinas perleido man, kad dėl koncertų žmonės skambintų tiesiogiai man. Todėl kartais tenka pabendrauti ir su jo gerbėjais.
Kokie jie?
Visokių yra. Ž. Žvagulio dainos patinka labai įvairiai publikai. Tačiau sutartyse visada būna numatytas punktas, kad scena būtų taip apsaugota, kad koncerto metu gerbėjai ant jos negalėtų užlipti. Mat ir su gerbėjais būna visko.
Prieš didžiąsias žiemos šventes ne tik dainininkams, bet ir jums – pats darbymetis?
Taip, skambina užsakovai, teiraujasi koncertų grafiko, kad galėtų sau rasti laisvą dieną, bet praktiškai visi gruodžio koncertai jau suplanuoti. O norinčiųjų dar yra. Abu atlikėjai dabar labai populiarūs. Net nebereikia patiems siūlyti koncertų – žmonės jų patys ieško. Per savaitę tiek Irena, tiek Žilvinas surengia maždaug po dvylika koncertų. Žinoma, būna įvairiai – ir mažiau, ir daugiau.
Ne toks jau lengvas tas žvaigždžių gyvenimas.
Jie tikrai labai intensyviai dirba. Ne kiekvienas pakeltų tokį krūvį. Kartais matau, kokie dainininkai būna pavargę, bet darbai – priešaky, ir sustoti negalima…
Jūs taip pat dainuojate?
Aš? Ką jūs… Na, kažkada dainavau mokyklos chore, bet tik tiek.
O scena nė trupučio netraukia?
Esu patenkinta savo darbu ir potraukio į sceną tikrai nejaučiu. Galbūt todėl, kad matau, kaip iš tikrųjų vargsta dainininkai. Be to, nežinau, ar man patiktų būti atpažįstamai gatvėje. Tačiau ar mano nuomonė nepasikeis ateityje – negaliu žinoti…
Gintaras Bendžius – „Mango”, Geltonos, Amberlife ir „Raketos” prodiuseris – galėtų sudaryti ilgą sąrašą savybių, kurios būtinos šiame darbe. Sako, kad iš jų viena svarbiausių – gera nuojauta. Tai, ko neišmoksi jokiame universitete.
Jūs tą šeštąjį jausmą turite.
Nežinau, tačiau manome, kad iki šiol visi mūsų muzikiniai projektai buvo daugiau ar mažiau sėkmingi. Surinkome žmones, kurie šiandien labai daug reiškia lietuviškos popmuzikos pasaulyje. Ir ne tik. Štai Amberlife veikla jau išsiplėtė ir už Lietuvos ribų.
Prodiuseris turi sugebėti įžvelgti atlikėjo charizmą ir padėti jam atsiskleisti. Mėgstu palyginti su krepšiniu. Treneris, kaip ir prodiuseris, turi pamatyti, ar jaunasis žaidėjas gali tapti žvaigžde. Kita vertus, jei nebus gero trenerio, investicijų, jei krepšininkas neturės sąlygų treniruotis, jis daug nepasieks. Juk kiemo aikštelė gali būti tik pradinis etapas. Muzikoje taip pat reikia daugybės dalykų: reikalingi ir vokalo dėstytojai, ir choreografai, ir aranžuotojai, ir įrašų studijos. Prodiuserio pareiga – viską organizuoti, surasti tinkamus žmones, kurie dirbtų su atlikėju ir pasiektų tam tikrą rezultatą.
Yra vadybininkai ir yra prodiuseriai. Koks čia skirtumas?
Prodiuserio darbas – muzikinių projektų finansavimas ir organizavimas. Vadybininkus samdo atlikėjai, o mes patys inicijuojame muzikinį projektą, atrenkame talentus, rūpinamės jų įvaizdžiu bei aktyviai dalyvaujame kūrybiniame procese. Vadybininkas – tai vykdantysis asmuo, kuris užsiima tik tam tikra administracine veikla. Tačiau mes, kaip prodiuseriai, atliekame ir vadybininkų funkcijas.
Tai yra komandinis darbas. Tiesa, į kai kurių projektų muzikinę dalį mes nesikišame. Kalbu apie Amberlife. Tarkim, grupės „Mango” atveju reikalingi dar ir muzikiniai prodiuseriai, tekstų autoriai, kurie prisideda prie grupės kūrybinės veiklos. Mat ne visada atlikėjas gali pats dar ir kurti. Jis gali būti geras atlikėjas, bet nebūtinai ir geras kūrėjas. „Mango” repertuare yra ir pačių merginų sukurtų dainų, tačiau nedaug, o Amberlife net 90 procentų savo dainų yra sukūręs pats. Tai – pranašumas, bet reta išimtis, ir ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje praktikoje, pradedant Madona ir baigiant Britne Spyrs, kurios pačios dainų dažniausiai taip pat nekuria.
Jūs patys su broliu į pramogų verslą įžengėte kaip atlikėjai. Ši patirtis dabar praverčia?
Taip, mes žinome, kas yra scena, esame dirbę ir televizijoje, ir radijuje. Tai – tik į naudą, prodiuseris turi būti ragavęs tos duonos. Privalai išmanyti įvairias sritis.
Tačiau tapęs prodiuseriu praradote ramybę.
Nieko nepadarysi – tai yra gyvenimo būdas. Čia neskaičiuojamos darbo valandos. Štai šią savaitę esame Vilniuje. Šiandien darbą pradėjome devintą ryto, o baigsime apie vidurnaktį. Pristatydami naują „Mango” albumą važinėjame po radijos stotis, televizijas, vyksta koncertai. Turi tuo gyventi, būti visa galva pasinėręs.
Žinoma, vieną kitą dieną gali skirti poilsiui, tačiau tempas iš tikrųjų yra didžiulis. Kiekviena apleista pozicija ar tam tikras nepadarytas žinsgnis gali atsiliepti ateityje. Kadangi tai komandinis darbas, tereikia iškristi vienai grandžiai, ir gali prasidėti visa virtinė nesėkmių. Tarkim, jei kompozitorius sukurs dainą, kuri neišpopuliarės. Arba dar vienas konkretus pavyzdys, parodantis, kaip svarbu viską apgalvoti kuriant reklaminę kampaniją: antrojo savo albumo „Spalvos” fotosesijai grupės „Pikaso” vaikinai pozavo iki pusės nuogi, išpieštais kūnais. Parduota tik 11 tūkst. plokštelių. Supratome, kad žmonėms tai nepriimtina – nepataikėme. O trečiajam albumui „Cukrus” buvo pasirinktas boksininkų įvaizdis ir šio albumo jau buvo parduota 23 tūkst. Įdomiausia, kad abiejų albumų turinys buvo tokio pat lygio.
Netiesiogiai patvirtinate žodžius, kad padaryti žvaigždę galima iš kiekvieno – tereikia talentingų prodiuserių.
Ne, jokiu būdu. Jei atlikėjas neturės muzikinių gabumų, jei jis nesugebės patraukti auditorijos dėmesio, nieko nebus, kad ir kaip tu stengtumeisi. Iš kiekvieno padaryti žvaigždę tikrai neįmanoma. Štai dauguma mūsų atlikėjų yra baigę muzikos mokyklas, jie jau vaikystėje dalyvavo įvairiuose konkursuose. Tai talentai.
Tačiau norinčiųjų tapti žvaigždėmis yra tiek daug!
Labai daug. Naujų talentų ieškome nuolat. Visiems leidžiame save išbandyti, nė vienam nepasakome „ne”. Deja, yra kategorija beviltiškų žmonių, kurie netinka scenai, bet nenori šito suprasti. Jie veržiasi į kiekvieną atranką. Mes jau mintinai žinome jų telefonų numerius.
Jau turėjote perprasti Lietuvos publikos skonį. Koks jis?
Nesutinku, kad lietuvių skonis prastas. Publikos smerkti negalima, ji renkasi tai, kas jai patinka. Labai gerai, kai yra iš ko rinktis. Juk vieną kartą norisi alaus, kitą kartą – degtinės. Atlikėjas nepragyvens, jei kurs tik jam patinkančią muziką. Kita vertus, negerai, jei publikai pataikaujama per prievartą. Atlikėjas turi tikėti tuo, ką daro. Apskritai vertinti muziką yra labai sunku. Tarkim, pasaulinės žvaigždės U2 ir Britnė Spyrs. Aš nei vieno, nei kito nelaikau prastesniu. Arba Bjork. Ir jei šie žmonės dirbtų tik lietuviškoje rinkoje, jie taip pat neišsilaikytų.
Giedrė Petkevičiūtė
😕 🙄 😐