Neseniai namo sugrįžo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė” motorlaivio „Audrė” jūrininkai. Jie šiemet rugpjūčio pabaigoje Misisipėje atlaikė siautusį galingą uraganą „Katrina”, nusiaubusį Naująjį Orleaną.
Įgula parsivežė gausybę nuotraukų, kurios ilgai primins siautulio šokį šokusią stichiją, stebėtą pro laivo iliuminatorius. „Katrina” – Amerikos šimtmečio audra. Mes ją matėme. Esame laimės kūdikiai: visi vyrai grįžo sveiki, tarp 12 žmonių laive nebuvo netgi sužeistų. O ir „Audrė” nukentėjo minimaliai. Kiekvienam iš mūsų per uraganą įgyta patirtis, žinoma, pravers, tačiau patekti į tokią peklą nelinkėčiau nė vienam jūrininkui”,- sakė „Audrės” kapitono vyresnysis padėjėjas Gintautas Šiurkus.
Apie grėsmingai artėjančią milžinišką audrą buvo įspėti Naujojo Orleano gyventojai. Rugpjūčio 28 d. jis buvo paskelbtas nelaimės zona, žmonės buvo evakuojami. Vis dėlto buvo kelios dešimtys tūkstančių žuvusiųjų.
Kad puola į „Katrinos” glėbį, žinojo ir „Audrės”, atplaukusios į Misisipę rugpjūčio 27 d., įgula. Vienas jos narys, nenorėjęs būti įvardintas, pasakojo, jog atseit į saugią vietą Lietuvos laivą atplukdęs amerikiečių locmanas jūrininkus paliko sakydamas, jog jis skuba evakuotis su šeima. „Audrė” stovėjo netoli kranto, nuleidusi abu inkarus, ir laukė. Tikėtis kokios nors pagalbos iš JAV pakrančių apsaugos ar kitų tarnybų buvo beprasmiška – visi gelbėjosi, kaip kas galėjo. Lietuvos laivo jūrininkai liko vienui vieni savo laive ir jiems nieko kito nebeliko, kaip pasikliauti savimi, savo jūrine patirtimi.
Uraganas prasidėjo rugpjūčio 29-ąją 8 val. Grinvičo laiku. Buvo pranešama, kad jo centre vėjo greitis – 85 m/s. „Audrės”, buvusios gal per 30 km nuo centro, prietaisas tokio vėjo netgi nefiksavo – skalėje nebuvo vietos. Spėjama, kad toje vietoje vėjo greitis buvo apie 65 m/s. Aišku, išeiti ant denio nebuvo įmanoma. Pro iliuminatorius vairinėje jūrininkai matė, kaip vėjas plėšia netoli kranto esančių namų stogus, neša šiukšles. G. Šiurkus sakė pirmą kartą matęs tokį vėją, kad nudraskytų dažus nuo laivo turėklų. Pasak jo, vaizdas nebuvo linksmas.
Baisiausia buvo tada, kai upe pradėjo judėti 8 nevaldomos 40-50 m ilgio baržos. Kai kurios jų apsivertė ir skendo. Keturios taranavo „Audrę”. Jos kapitonas Jevgenijus Podolskis, rodydamas nuotraukas ir prisimindamas tuometinius įvykius, džiaugėsi, kad baržos prie laivo artėjo jam paraleliai. Priešingu atveju tos keturios pradaužos, kurias patyrė motorlaivis, būtų buvusios žymiai gilesnės.
„Pasikeitus vėjo krypčiai, vienas laivas, nebeatlaikydamas spaudžiančio vėjo, kai pradėjo plėšyti jo lynus, pirmasis ėmė šauktis JAV Pakrančių apsaugos tarnybos pagalbos. Deja. Kitam dideliam balkeriui, su nuleistais dviem inkarais stovėjusiam arčiau upės centro ir neprisispaudusiam prie kranto, nukirto vieną inkarą. Laivą pradėjo nešti, bandė prisišaukti pagalbos, neprisišaukė. Treti buvome mes, slysdami palei pylimą. Mūsų du inkarai taip pat neišlaikė, o dar ir įsibėgėjusios baržos trankė mūsų nosį. Paleidome variklį ir stovėjome”,- pasakojo kapitono vyresnysis padėjėjas.
Paklaustas, ar nebuvo baisu, kai pradėjo taranuoti baržos, atsakė: „Nieko gero nesitikėjom. Laukiant uragano upėje, kurioje vyksta tokia laivyba, kur visi kroviniai iškraunami į baržas ir jomis plukdomi į vieną didžiausių Meksikos įlankos uostų, reikėjo pagalvoti apie tai, kur palikti baržas, kad vėjas jų nepriplaktų prie laivų”.
Vanduo vis kilo ir kilo, o su juo 5 metrus į viršų ir „Audrė”, spaudžiama prie pylimo. Beje, daugiau kaip 3 m grimzlę turinčią laivo nosį vėliau teko traukti nuo kranto. J. Podolskio manymu, laivą gelbėjo ir tai, kad krantas buvo minkštas, mažai akmenų.
Laimei, apie 6 m pakilęs vanduo neprasiveržė pro pylimą, antraip būtų nušlavęs visą privačių namų rajoną, netoli kurio stovėjo Lietuvos laivas. G. Šiurkus mano, kad „Audrė”, kurios grimzlė – 7,6 m ir kuri turėjo 5 tūkst. tonų ferosilicio krovinį, nebūtų buvusi išnešta toli į krantą. Jis tiki, kad įgula bet kuriuo atveju būtų išsigelbėjusi.
Pasak jo, Naujojo Orleano išsigelbėjimas buvo tai, kad pasisuko šiaurys vėjas, jis ėmė ginti bangas lauk iš upės ir greitai prasidėjo atoslūgis. Beje, laivai, kurie buvo prisispaudę arčiau pylimo ir kurių kapitonai pražiopsojo momentą, kai reikėjo nuplaukti į upės vagą, taip ir liko „sėdėti” ant kranto. Kapitonas pasakojo, jog po uragano išlipusiomis baržomis buvo nusėta visa pakrantė iki pat Meksikos įlankos.
G. Šiurkaus manymu, daugelio laivų kapitonų klaida buvo ta, kad jie, esant priešpriešiniam vėjui, nutarė stovėti per uraganą prisišvartavę. Vanduo pradėjo labai greitai kilti, laivų lynai buvo labai įtempti. Juos reikėjo atlaisvinti. Tačiau koks kapitonas galėjo išdrįsti išsiųsti jūreivį ant denio pučiant tokiam vėjui? Lynai, be abejo, trūko, ir mažesni laivai atsidūrė vos ne pakrantės miške.
„Mes sugebėjome nuspėti, koks bus vėjas, ir atsistojome gerai. Jeigu ne tos baržos, apie avarinę situaciją nebūtume kalbėję. Kai jos atsitrenkdavo į mus, nuslysdamos aštriais kampais prarėždavo „Audrę”. Visos pradaužos buvo apie 5 cm aukščio ir 30 cm ilgio, viena – vos ne pjautinė. Bet visos jos buvo virš vandens, laivas nebuvo net pasviręs”,- pasakojo kapitono vyresnysis padėjėjas.
Per uraganą „Audrės” įgulos dėmesys buvo sukoncentruotas į savo saugumą. „Katrina” liejosi ne taip jau ilgai, vakarop ėmė rimti. Kai pasitraukė, jos mirtino šokio aikštelėje parą buvo tylu tylu. Paskui prasidėjo masiški parduotuvių, sandėlių, namų plėšimai. Ėmė siautėti gaujos. Sakoma, buvo sugriautas ir kalėjimas, ko gero, buvo ir pabėgusių kalinių. Mieste kontrolė buvo prarasta, į pagalbą atskubėjo ir kariškiai su sraigtasparniais, lėktuvnešiais. Prasidėjo susišaudymai vaikant gaujas.
Po uragano miestas buvo izoliuotas, bet koks judėjimas paralyžiuotas. „Audrė” buvo įkalinta ten dvi savaites negalėdama išplaukti. Upėje buvo priskendusių baržų, metalinių strypų, nebebuvo plūdurų, laivas turėjo pradaužų. Užfiksuota, kad jis lietė gruntą, tad pagal registro reikalavimus jam buvo būtina povandeninė apžiūra arba dokavimas. JAV pakrančių apsaugos tarnybos atstovai netgi neleido jam plukdyti žmonių, nors į „Audrės” įgulą pagalbos kreipėsi šerifas.
Eilėje, laukiant išplaukimo, Lietuvos laivui būtų tekę stovėti ilgai. Todėl „Audrės” įgula dėkinga Lietuvos ambasados JAV darbuotojams, ir ypač ambasadoriui Vygaudui Ušackui už suteiktą pagalbą. Ji, savo jėgomis susiremontavusi laivą, buvo paleista iš upės ir rugsėjo 12 d. išplaukė. Vienas jūrininkas sakė, kad tada „Audrėje” savaitei buvo apsigyvenusi pelėda. Plaukiant upe buvusi juntama baisi smarvė, kuri skverbėsi į laivą. Plūduriuojančių upėje lavonų įgula nematė, tačiau nuskendusių galvijų buvo. Vienas įgulos narys sakė matęs aligatoriaus galvą.
Iš Naujojo Orleano išplaukusi „Audrė” dar gabeno metalo laužo krovinį į Lisaboną, o paskui plaukė į Ispanijos uostą, kur laivas buvo remontuojamas. Namo šio laivo jūrininkai grįžo atidirbę 5,5 mėnesio, praėjusio ketvirtadienio naktį.
Paklaustas, ar nė vienas įgulos narys nepanikavo, G. Šiurkus atsakė, jog ne. Pasak jo, „Lietuvos jūrų laivininkystės” Personalo tarnybos inspektorius Aleksandras Skačkovas labai kruopščiai parenka žmones į laivus, kurie plaukioja sudėtinguose rajonuose. „Kapitonas J. Podolskis turėjo didelę patirtį. Galiu tik pasidžiaugti, kad buvo būtent tokia įgula. Apie paniką nebuvo nė kalbos”,- sakė kapitono vyresnysis padėjėjas.
Kitas „Audrės” jūrininkas guodėsi, kad jam buvo įkyrėję įgulos nariai, vis prašydavę fotografuoti juos per uraganą tai viename, tai kitame fone. „Per du metrus kranto nematyti, o jie fotografuojasi fone”,- juokėsi jis, dalindamasis prisiminimais.
Dalia Bikauskaitė