Iš pradžių neatrodė, jog Kauno apskrities klubo „Uola” pavadinimas yra tinkamiausias, atitinkantis jo narių veiklos esmę.
Juk čia buriasi žmonės, sergantys liga, dėl kurios dilbis arba net šlaunikaulis gali trakštelėti perpus vos tik nepatogiau atsirėmus į stalą ar netyčia kryptelėjus lygioj vietoj. Bet Kauno medicinos universiteto (KMU) Endokrinologijos instituto vyresnioji mokslinė darbuotoja, KMU Endokrinologijos klinikos bendrosios endokrinologijos sektoriaus vadovė medicinos mokslų daktarė Aurelija Krasauskienė, viena iš klubo inicijuotojų ir kuratorių, patikslino: „Uola” – tai tvirtos moterys”. Kai pažinau jas iš arčiau, patikėjau.
Tas beveik sakrališkai skambantis, kaip iš kokios giesmės, graikiškas žodžių junginys „poros osteon” reiškia visai nemalonų dalyką: išvertus – „skylėti kaulai”. Medikų žodžiais, tai osteoporozė, o liaudiškai – tiesiog kaulų retėjimas. Jau bemaž nusibodę epitetai „XX a. epidemija”, „civilizacijos rykštė” visiškai atitinka šios luošinančios negalios paplitimo mastą. Beje, Pasaulio sveikatos organizacija ją liga pripažino dar tik prieš dešimtmetį, o iki tol laikyta, kad tai įprasta besiartinančios senatvės palydovė.
Labiausiai nuo osteoporozės kenčia moterys, ypač smulkaus sudėjimo. Vyrų serga gerokai mažiau. Mat tebemanoma, jog labiau nei moterys jie piktnaudžiauja rūkalais ir alkoholiu. Šitaip kasdami sau duobę paprasčiausiai nesulaukia amžiaus, kada susilpnėjus kaulams prasideda lemiami jų lūžiai. Kitaip tariant, savo osteoporotinius kaulus į kapus vis dėlto nusineša dar neperlūžusius, taip ir pagerindami vyrų sergamumo statistiką.
Moterims bėdos prasideda ankstyvuoju pomenopauziniu laikotarpiu, kai veidrodis tebetvirtina, jog ir penkiasdešimtmetė dar puikiai atrodo. Galima paaiškinti, kad išyra harmonija tarp kaulų statytojų osteoblastų ir ardytojų osteoklastų, tad žmogaus „karkasas” nebeatsinaujina. Viena priežasčių – kraujyje mažėja hormonų estrogenų. Be to, dėl visokiausių pokyčių organizmas metams bėgant pradeda blogiau „įsiurbti” vitaminą D bei kalcį, nebepadeda nė vartymasis saulės atokaitoje. Taigi amžius – vienas pavojingiausių rizikos veiksnių, atveriantis kelią ligai vystytis.
Maždaug tris gyvenimo dešimtmečius organizmas normaliai kaupia kalcį, ir būtent nuo taisyklingos mitybos, pakankamo judėjimo tame amžiaus tarpsnyje nemaža dalimi priklauso, teks ar ne vėliau gerti vaistus nuo osteoporozės. Daug lemia ir giminės genetika. Žinoma, kaip pataria specialistai, galime sau šiek tiek ir vėliau pagelbėti pamėgę varškę, pieną, kitus kalcio turtingus produktus. Geriausiu draugu neturi tapti televizorius – būtina kasdien pamiklinti kojas vaikštant, mankštintis. Tai pristabdo ligą.
Prieš šešerius metus, atliekant kai kuriuos tyrimus, į KMU klinikas buvo pakviesti „Kauno dienos” skaitytojai, sergantys osteoporoze. Tokių tada susirinko gal šimtas, vėliau liko maždaug pusė. Jie susibūrė į klubą, kurį kuruoja medicinos mokslų daktarė Aurelija Krasauskienė drauge su kolege gydytoja endokrinologe Gina Butkuviene.
– Turintys tą pačią bėdą žmonės yra vieni kitiems reikalingi, – įsitikinusi A.Krasauskienė. – Ir šiame klube, kur dabar tik moterys, daugelis, nors pensinio amžiaus, yra visiškai darbingos. Jos turi įvairiopos patirties, sugebėjimų, netgi talentų ir nori tuo tarpusavy dalytis. Visos praėjusios tuos pačius ligos etapus, gali daug ką patarti, bendrauja viena kitai padėdamos, viena iš kitos mokydamosi. Klubo narės klausosi paskaitų apie osteoporozės gydymo naujoves, organizuoja kultūrinius renginius, išvykas po Lietuvą. Viskas padeda gyventi su liga, kurios jeigu ir nebegalima įveikti, tai bent jau šiek tiek pažaboti – įmanoma. Drauge tai daug lengviau.
Laima Guntoriūtė