Grupės „Balius” dainininkas Klarkas-Gintautas Kirkila po klubo sąnario operacijos nebevartoja nuskausminamųjų vaistų
Populiarios grupės „Balius”, sumušusios visus perkamiausių albumų rekordus Lietuvoje, narys keturiasdešimt dvejų metų Gintautas Kirkila, žinomas Klarko vardu, eidamas nežymiai šlubčioja. Neaišku, kaip jis juda dainuodamas scenoje, bet tuomet šlubčiojimas beveik nepastebimas. Scenoje dingsta ir skausmas, kuris šiaip įprastinėje aplinkoje Gintautą vargina daug metų.
Liga užgrūdino
„Aš ne kartą sakiau, kad gydytojai, mokslininkai turėtų ištirti, kokios organizme išsiskiria medžiagos, kad scenoje būdamas nebejauti skausmo. Jį vėl pradedu jausti, kai baigiasi koncertas, parvažiuoju namo. Tada atsiimu dvigubą skausmo porciją”, – pasakoja Gintautas-Klarkas.
Gintautas gimė su išnirusiu klubo sąnariu ir su savo liga seniai susigyveno. „Kaip liaudis sako: „Šuo ir kariamas pripranta, – juokauja Gintautas. – Gal tik vaikystėje reaguodavau, kai gatvėje ar kieme pavadindavo klišu ar šleivakoju, o vėliau į savo ligą nebekreipiau dėmesio. Aišku, šiokių tokių problemų iškildavo, bet mane tai nelabai stipriai veikė. Liga, matyt, užgrūdino”.
Gintautas nesijautė kitoks vaikas, tik tėvai primindavo, kad koją reikia labiau saugoti. Nesveika koja jam netrukdė sportuoti: labai norėjo netgi krepšininku būti, bet tėvai neleido. Vaikystėje ir jaunystėje Gintautas daug sportavo, nuolat mirko baseine – žaidė vandensvydį. Į baseiną paplaukioti eina ir dabar. Tai vienas geriausių būdų atsigauti po koncertų maratono, intensyvaus gyvenimo ritmo. Kai laiko turi, važiuoja į gamtą, žvejoja. Kai koja streikuoja labiau ir savijauta pablogėja, tenka daryti masažus. O mankštos, pasak Gintauto, ir scenoje pakanka.
Po operacijos nebereikia vaistų
Dar iki šių metų pradžios Gintautas nuo skausmo vartojo ganėtinai stiprius vaistus, bet dabar jų kol kas nereikia. Prieš pusmetį jį operavo: implantavo klubo sąnario protezą. „Po operacijos man žymiai pagerėjo. Kai persitempiu, trupučiuką paskausta, bet ne tiek, kiek anksčiau. Negaliu skųstis, kad labai blogai”, – tvirtina Gintautas.
Su juo net ir rimtomis temomis kalbėtis visai rimtai nepasiseks. Užkietėjęs humoristas beveik visuose dalykuose sugebės įžvelgti linksmų pusių. Gintautas stipriai „humorauja” dar nuo tų laikų, kai kartu su Zakarausku – Artūru Orlausku koncertavo su humoro grupe „Alergija”. Bet tai, nors ir smagi, bet jau praeitis. Jos Gintautas sako pasiilgstąs ir turi planų galbūt jumoristinės pakraipos dainų albumą išleisti. „Jau yra keletas tokių dainelių. Dabar jos dedamos į stalčių, o kai prisikaups, bus galima ir apie albumą pagalvoti, – sakė dainininkas. – Stengiuosi ir „Baliaus” pasirodymą scenoje pasukti į linksmesnę pusę, nors kažko rimto ten dažniausiai ir nebūna”.
Šiuo metu Gintautas su grupe (kiti jos nariai – Laura ir Gediminas) baigia rengti naują, jau keturioliktą „Baliaus” albumą. Gintautas planuoja išleisti ir solinį (trečią) albumą, kuriame būtų kitokios stilistikos nei „Baliaus” dainos.
Dainininkas tvirtina, kad dar nėra visiškai savęs realizavęs. „Kaip sakoma, jeigu jautiesi, kad „visas išsireiškei”, tai tada reikia eiti kopūstų ar morkų rauti, nes nebėra ką veikti toje profesijoje, – sako Gintautas. – Visada lieka jausmelis, kad dar kažko nepadarei. Bet ne visada pasiseka įgyvendinti savo užmojus. Gal ryžto pritrūksta”. Dainininkas sako einąs savo planų, svajonių įgyvendinimo linkme (tai kitokios stilistikos nei „Baliaus” dainos). „Tik galvoju, kad gal per mažais žingsneliais einu. Reikėtų tą žingsnelį paplatinti, bet labai platinti irgi negali, nes paskui gali kelnės suplyšti”. Gintautas kuria muziką, o jo dainomis virsta aktoriaus Valdo Žilėno eilėraščiai. „Bandau pasiieškoti tokių eilėraščių, kurie savyje turėtų kažkokios energijos, nes apie „debesėlius, burokėlius” nelabai norisi dainuoti”, – sako Gintautas Kirkila.
Tarp Paryžiaus ir Maskvos
Už populiarumą reikia mokėti, o kad išraiškingos povyzos, puikių vokalinių duomenų, artistiškas dainininkas Klarkas-Gintautas Kirkila populiarus, abejoti netenka. Tiesa, kartais populiarumo šlovė „badosi”.
„Toks jau darbas, gyvenimo stilius. Jeigu jau „pasirašei” jam, tai reikia pratintis prie įvairių populiarumo apraiškų. Bet kartais net sutrinku, kai rodo į mane pirštu ir garsiai rėkia: „Žiūrėk, kas eina”, – linksmai pasakoja Gintautas. – Suprantu, kai tai daro vaikai, bei kai taip elgiasi didesni ir augesni, tada jau galvoju, kad gal ne laiku ar ne į tą pusę einu. Antra vertus, kartais populiarumas ir džiugina”.
Mokyklą šiemet baigianti Gintauto dukra ir septynioliktus einantis sūnus kartais nepatenkinti tėčio koncertine veikla, nes ji suardo šeimos planus nuvažiuoti prie ežero, pažvejoti ar kitokias pramogas. Paklaustas, ar vaikai muzikinių polinkių turi, Gintautas juokdamasis sako: „Nelabai. Kažkaip pasisekė išgyvendinti. Kiek pasikalbu su kolegom, tai dauguma nenori, kad jų atžalos eitų tėvų pėdomis. Manau, kad žmogus pats turi susirasti savo kelią, o ne tėvams vesti jį už rankos”.
Bet šeima Gintautui – svarbiausia gyvenime. Kad ir kaip banaliai skambėtų, pasak dainininko, viena iš vertybių – draugystė, bet jos gyvenime aplinkui vis mažiau. „Mes pasiklydom šitame gyvenime: ankstesnį, sovietinį, patys išmetėm, o kito – naujo neprisiimam, ir blaškomės tarp Rytų ir Vakarų, kaip kažkada Kaušpėdas dainavo: „Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų”. Mes dabar, matyt, blaškomės tarp Paryžiaus ir Maskvos”, – svarsto dainininkas.
Gintautui nepasiklysti gyvenime ir nugalėti skausmą padeda humoras. „Yra puiki rusų scenaristo Gorino frazė: „Nereikia nieko daryti protingu veidu, nes su šita veido išraiška padaromos didžiausios pasaulyje kvailystės”. Reikėtų daugiau šypsotis”, – tvirtina dainininkas.
Violeta Gustaitytė